iliustracija sukurta su dirbtinio intelekto pagalba. Piešti nemoku, norėjau kažko, tad teko pasikalbėti su chatGPT

4

Jis neturėjo teisės įsimylėti geriausio draugo merginos. Bet gyvenime nutinka daugybė dalykų, kurių neturėtų nutikti. Pavyzdžiui, dvidešimtmetis sau pažadi sau, kad daugiau negersi savaitgalio vakarais, bet nutinka priešingai. Prabundi paryčiais nepažįstamojo bute, o pažvelgus į mobiliojo ekraną suvoki, kad vakarėlis tęsiasi ketvirtą parą.

Arba, sveika mityba. Sunku buvo Rokui pakeisti įsisenėjusius įpročius, greitą maistą į kalną salotų, bet ko tik nepadarysi dėl naujos simpatijos.

Ievos.

Po galais, jis neturėjo taip pasielgti. Negalėjo pamilti geriausio draugo merginos.

Su Linu draugavo nuo mažų dienų. Kartu lankė darželį, po to - pradinę mokyklą. Atsisėdo šalia vienas kito pagrindinės mokyklos suole ir neišsiskyrė, iki pat gimnazijos pabaigos.

Tik universitete buvo pokyčių. Nors mokėsi tame pačiame, tik skirtinguose fakultetuose. Linas - fizikos, o Rokas - biotechnologijų. Neišskiriamiems draugams teko išsiskirti, bet tai nesutrukdė palaikyti ryšio kitais būdais. Pavyzdžiui, per socialinius tinklus.

Ten Rokas ir pamatė Liną su Ieva. Tikra gražuolė, varvino seilę į svetimą merginą, kuri, deja, negalėjo būti jo. Juk ji - su Linu, o jis protingas, šviesiaplaukis, sportiško kūno sudėjimo. Tik žemesnis nei Rokas, siekė vos metrą aštuoniasdešimt, kai draugas buvo visa galva aukštenis.

Merginoms patinka aukšti vaikinai, pagalvojo jis, ir užsibrėžė tikslą - išskirti porą. Jeigu jiedu negali būti kartu, tad ir Linas negali likti su Ieva. Bjaurus planas, tikrai taip, ypač žinant, kad Rokas užpavydėjo geriausiam draugui merginos.

Bet nutiko priešingai. Nors pats Rokas nelabai ir stengėsi, kad būtų kitaip. Matyt, likimas buvo nusprendęs, kad Ieva skirta jam.

Linas supažindino draugą su mergina. Vos pamačius vienas kitą, akyse įsižiebė liepsnelės. Netikėtai į galvą kirtę jausmai apsuko vaikino galvą, kad šis pasiryžo pasielgti negarbingai. Visgi pastangos buvo ne veltui, vėliau ir Ieva prisipažino kažką pajutusi. Sakė, kad nenumaldomą trauką vaikino geriausiam draugui, kuris pasirodė ir šmaikštesnis, ir sumanesnis ir visa galva už Liną didesnis.

Taip, Ieva tai pastebėjo. Juk, standartiškai, norėjo pasipuošti aukštakulniais bet kuria proga ir nebūti aukštesnė už vaikiną. O su Linu, po galais, to nepavyko. Mergina buvo aukšta, vos penkiais centimetrais žemesnė nei vaikinais, o dešimties centimetrų aukščio aukštakulniai ją būtų pavertę milžine.

Negerai. Labai negerai. Gal ir todėl negalėjo nuleisti akių nuo Roko. Juk jis turėjo tai, ko reikėjo merginai.

Ne tik plačius pečius ar žavią šypseną, bet ir ūgį. Tokį, kuriam pralenkti reikėtų įsigyti naujus batelius su dar aukštesniu kulniuku.

Taip viskas ir prasidėjo. Nuo žvilgsnio. Po to – nekaltų žinučių vienas kitam socialiniuose tinkluose.

JIS:

nemeluosiu, kritai man į akį

JI:

ahahah tikrai?

JIS:

aha

JI:

atsakyk, kiek išgėrei šį vakarą?

JIS:

esu blaivas

taip ir patikėjau

jei turėčiau alkotesterį, atsiųsčiau video kaip pučiu ir ekrane iššoka nuliukai

Po kelias savaites trukusio susirašinėjimo, jiedu paslapčiomis susitiko, o paskui… Viskas ėmė taip sparčiai keistis, kad galiausiai, po pusmečio slapto romano, jiedu ėmė kalbėti apie bendrą ateitį. Kartu. Juk būtų nuostabu, jei nebūtų Lino. Žinoma, Rokui bus nemalonu nutraukti ilgus metus trukusią draugystę, bet galbūt draugas supras, kad kartais nutinka gyvenimas. Amūras paleidžia strėlę, nesitaikydamas, ir tiesiai į tave. Ir ją.

Linas supras. Bent taip save bandė guosti Rokas. O ir su Ieva jiedu ilgai nėra kartu, tad…

– Aš negaliu, – tyliai ši sušnabždėjo, nors klausimas ir nebuvo ištartas. – Tiesiog. Negaliu.

– Kodėl?

– Nenoriu būti ta, kuri sudaužys jam širdį.

– Ieva… Baik…

– Rokai, tu juk supranti…

– Šįkart nesuprantu, – kiek pyktelėjęs atsakė.

– Nenoriu būti blogietė… Kaip atrodys, jog iš pradžių aš su vienu draugu, o vėliau persimečiau ant kito? Negarbinga šitaip.

– Negarbinga gyventi be meilės, – Roko gyslose kunkuliavo pyktis.

Staiga jis neatpažino Ievos. Guvi ir aistringa mergina kaskart susigūždavo jam prabilus apie skyrybas su Linu.

– Jeigu aš taip patinku tau, – kalbėjo tylomis, – padarytum taip, kad Linas dingtų iš mūsų gyvenimo.

Ką? Kaip dingtų?

Tą vakarą Rokas įsispoksojo į merginą, bandydamas suprasti ką ji turi galvoje.

Dingtų.

Kaip? Kur?

Nutraukti draugystę jis galėtų. Juk Ieva tokia… Tokia nuostabi! Super mergina. Verta visko ir dar daugiau.

Sostinė didelė, todėl dviems buvusiems draugams pakaks joje vietos.

– Ne to tavęs prašau, – Ieva nenurimo. – Linas gali mums keršyti. Jis tikrai neleis mudviem ramiai gyventi.

Ieva teisi, visko gali nutikti. Nors iš prigimties Linas buvo ramus vaikinas, tačiau sudaužyta širdis ir pyktis ant geriausio draugo gali būti lemtingu.

– Ar… sutvarkysi? – tiesiai kreipėsi į Roką Ieva.

Vaikinas nieko neatsakė.

Žinojo, ką reikia daryti. O dėl mylimosios buvo pasiruošęs padaryti bet ką.

5

– Aš nesuprantu apie ką tu kalbi, – ramiu balsu atsakė ji.

– Ieva… – Roko kairioji akis ėmė tvinkčioti. Visada taip nutikdavo kai pajusdavo melą. O Ieva jam meluoja. – Neapsimesk. Žinai, apie ką.

Aišku, kad žinojo, apie ką kalba sutuoktinis. Nebuvo nei vienos dienos, kuomet apie jį nepagalvotų. Bet ne iš baimės dėl to, kas nutiko. Priešingai, Lino dingimas ilgus metus buvo geriausias nutikęs dalykas jos gyvenime. Po to – jis, Rokas.

Tačiau pastaruosius porą metų ji nesujautė gerai. Jautėsi taip, lyg kas ją būtų stipriai sulaikę ir nepaleidę. Dusinę. Neleidę kvėpuoti.

Ji gerai žinojo, KAS jai trukdo kvėpuoti. Rokas.

Jos gyvenime jo buvo per daug.

Pirmiausia, namie.

Po to – sporto salėje. Parduotuvėje. Netgi darbe. Tik tame pačiame pastate, bent jau tenka dirbi skirtinguose aukštuose.

Jie išvažiuoja į darbą kartu ir grįžta namo drauge. Kartais netgi pietauja darbe. Ir dirba tomis pačiomis dienomis iš namų.

– Nepamenu, kad būčiau sakiusi.

Ieva nemėgsta meluoti, todėl nežinojo kaip palikti Liną. Juk ir taip aišku, kad paklaus, kodėl ją palieka, o ši nesugebės sugalvoti kvailo melo. Negebėjimas meluoti buvo Ievos prakeiksmas, kurio ji nemokėjo atsikratyti. Jau ir taip nuostabą kėlė faktas, kad kažkokiu stebuklingu būdu jai pavyko pusmetį paslapčiomis susitikti su Roku. Galbūt dėl to, kad naujai simpatijai aukojo mokymosi ar net miego laiką ir neprasitarė Linui, kad studijose ėmė nesisekti ar kad jaučiasi nepailsėjusi. Šalia jos buvo Rokas ir tai svarbiausia.

Na, buvo ir Linas, kurio ji norėjo atsikratyti. Gal ne tiesiogine prasme, bet norėjo nutraukti santykius.

– Nemeluok, Ieva, – prašė Rokas. – Ir bent šį kartą prisiimk atsakomybę už savo veiksmus.

Lengva pasakyti, bet sunku padaryti.

Dar prieš skyrybas su Linu, Ieva, nors ir pametusi galvą dėl naujos meilės, kartkartėmis sudvejodavo sprendimu. O kas, jei jam taip stipriai nepatinku? Taip gimė planas, įsitikinti, ar Rokas pasiryžęs dėl Ievos padaryti viską. Ar ją taip stipriai myli, jog pasiryžo pamiršti geriausią draugą.

Papildymas – Ieva iš tiesų nemoka meluoti. Galimai dėl to kiek kalta močiutė, vaikystėje leidusi su ja dienas. Ši ne kartą aiškino, kad melagiams nosis auga arba dantys subyrės, jei meiluosi. Aišku, Ieva tuo netikėjo, ne kartą melavo močiutei (aš tikrai neėmiau pinigų iš jūsų piniginės arba tikrai viską suvalgiau), tėvais ar draugams. Ieva jautėsi nesugaunama – juk ji, šešiametė, žino, kad galima meluoti ir niekas nenutinka!

Kurgi ne. Atėjo ruduo, o su juo – siaubingas dantų skausmas. O kai vaistai nuo skausmo nepadėjo, teko apsilankyti pas odontologą.

Daugiau niekada nemeluosiu, grįžusi namo prisiekė sau. Vizitas pas odontologą buvo nemalonus, todėl ilgą laiką nesinorėjo saldumynų, o ypač – melagysčių.

Ji pyko. Ant Roko. Jo meilė dusino, o žodžiai vertė abejoti savimi. Na, taip, galbūt ji privertė jį atlikti nusikaltimą, bet… Juk ji to neprašė. Neįdavė ginklo į rankas, neliepė žudyti Lino.

Ji tik norėjo, kad Rokas jam pasakytų, kad Ieva nenori su juo draugauti.

Ech, kaip ji vaikiškai pasielgė! Nebrandžiai, kvailai. Jei tik būtų galimybė grįžti į praeitį, aiškiau pasakytų Rokui, ką daryti.

– Taip, tu teisus, – nenoromis pasakė, supratusi, kad jis nenusileis. – Atsiprašau.

6

Atsiprašau.

Tai ir norėjo išgirsti Rokas.

Atsiprašau.

Dešimt metų jo kūną slėgė sąžinė, kad taip negražiai pasielgė su Linu, atėmė iš jo Ievą.

Ir, svarbiausia, gyvenimą, kurį jis galėjo turėti be jos.

Ar Rokas kasdien prisimena Liną? Tikrai taip.

Ar Rokas gailisi ką padarė Linui? Nė kiek.

Taip turėjo nutikti. Vaikinas tuo metu suprato Ievą, ji nenorėjo būti blogiete. Parodyti, kad ji sugriovė vyrišką draugystę, įsibraudama į jų gyvenimus.

Ir apskritai, bet kokiu atveju, lengviau apkaltinti moterį nei vyrą. Juk moteris – plėšrūnė, sujaukianti gyvenimą ir viską, kas aplink ją.

Iš dalies Ieva tokia ir buvo. Plėšrūnė, sujaukusi dviejų vaikinų gyvenimus. Ir, metė iššūkį Rokui, norėdama patikrinti, kaip stipriai jam reikia jos.

Pasirodo, labai. Todėl jis ir buvo pasiruošęs dėl jos atlikti viską, ko tik ši paprašys. Jei tai tik parodys Ievai, kad jo ketinimai dėl jos yra rimti.

Net jei tai ir reikš, kad Linas dings.

7

Oficialiai Linas Katkus dingo prieš dešimt metų. Paskutinį kartą jį matė kambariokas bendrabutyje, penktadienio vakarą besiruošiantį į kebabinę. Tas pats kambariokas ir pranešė apie paslaptingą Lino dingimą policijai, pirmadienio vakarą, kuomet į jį kreipėsi susirūpinę Lino tėvai.

Kodėl visą savaitgalį kambariokas neieškojo Lino? Nes buvo apsvaigęs. Penktadienį užmigo vos tik Linas išėjo, o prabudęs šeštadienį pamiršo, kad savaitgalį liko ne vienas. Sekmadienį manė, kad Linas grįš, tačiau negrįžo. Na, dažnu atveju studentai grįžta ir pirmadienį, todėl kambariokas nieko neįtarė. Tačiau sulaukęs skambučio iš susirūpinusių Katkų, suprato, kad kažkas ne taip.

Skambučio sulaukė ir Rokas. Tuo metu jis kaip tik buvo pas Ievą.

– Ar matei Liną? – susirūpinusiu balsu paklausė pirmadienio rytą, jiems pusryčiaujant virtuvėje.

– Mačiau penktadienį, – kiek pagalvojusi tarė. – Susitikom po paskaitų trumpam. Sakiau, kad savaitgalį mokysiuosi. Juk tarėmės, kad laiką leisim kartu, ir…

– Viską padarei teisingai, – įsiterpė vaikinas. – Jei ką, manęs čia irgi nebuvo, o mokeisi viena.

- Suprantama, - Ieva atsiduso. Jai buvo iki gyvo kaulo įgrisę melai, prie kurių teko taikytis.

Ir viskas tik todėl, kad pamilo ne tą vaikiną.

Kodėl Linas privėjo ją supažindinti su Roku?

Į šį klausimą vaikinas neatsakys.

Jau nuo penktadienio vakaro su Linas buvo dingęs, o susirūpinę Katkai kreipėsi ir į Ievą.

– Pasimatėm penktadienį. Taip, nors tiksliai nepamenu. Buvo linksmas kai išsiskyrėm. Ne. Nežinau. Susitarėm susitikti pirmadienį, nes savaitgalį turėjau mokytis. Ne, ir man nerašė. Aha. Žinojo, kad kai mokausi, nenoriu, kad kas man trukdytų. Taip. Taip. Mobilųjį išjungiau. Rašiau pirmadienį. Nemanau. Ir man baisu. Pabandysiu paskambinti. Taip. O tikrai negrįžo į gimtinę? Keista. Taip. Aha. Nemaloni situacija. Gal telefonas išsikrovė? Bijau apie tai pagalvoti. Turim išlikti optimistai. Tikrai baisu. Oi, net nežinau. Ne. Tai aišku, kad pranešiu. Žinoma. Aha. Ir jūs laikykitės. Viskas bus gerai. Aha. Tikrai taip. Ačiū. Sudie.

Kalbėdama su Lino tėvais, Ieva tikėjo, kad vaikinas sugrįš. Privalo grįžti, ypač kai taip viltingai kalbėjo tėvai. O ir pati jautėsi tuo patikėjusi, ypač kai Linas neatsakė į jos žinutes, kas jam nebuvo būdinga.

Rokas įtikino Liną daugiau man nerašyti, naiviai šyptelėjo ji penktadienio vakarą, nesulaukusi atsakymo į porą siųstų žinučių. Taip, pasikalbėjo, todėl Linas ją ignoruoja. Tą vakarą Ieva net lengviau atsikvėpė ir pripildžiusi taurę raudono vyno, tęsė žiūrėti pradėtą serialą. Laukė Roko. Pažadėjo atvažiuoti ir drauge praleisti savaitgalį.

Šis pasirodė vidurnaktį. Mažai kalbėjo, tačiau nuo veido nedingo šypsena.

Kaip ir raudona dėmė ant mėlynų džinsų, visai šalia užtrauktuko.

Ieva neklausė, iš kur dėmė, o Rokas ir pats nepasisakė.

8

– Tu… Klausyk, klausimas tau. Apibūdink savais žodžiais kas tau yra meilė.

Rokas nesuprato Ievos žodžių. Ką ji tiksliai norėjo pasakyti? Nejau iš tiesų nesupranta, kad tai, ką dėl jos daro jis, nėra meilė? Tuomet kas? Obsesija? Nusikaltimas?

– Na kodėl tu šitaip, – pyktelėjo moteris. – Meilė yra meilė. Jausmas, kai gera būti šalia kito žmogaus.

– Bingo! Būtent! – triumfuodamas sušuko ir garsiai suplojo rankomis, kad restorane kiek tolėliau sėdėję svečiai atkreipė į porą dėmesį. – Nejau tau nėra gera su manimi?

Pasigirdo tylus vaitojimas, tik Rokas to neišgirdo. O gal ir girdėjo, tik nenorėjo to pripažinti. Ievą jis myli, ir stipriai, bet kodėl ši meilė jai netinka? Kas dabar negerai?

Juk ji pati to norėjo.

– Juk ne tai turėjau galvoje, – kiek patylėjusi atkirto moteris ir pakėlusi taurę, vienu mauku ją ištuštino.

– Tuomet ką, mieloji? Kodėl skyrybos? Ir būtent dabar, šiuo metu, kai švenčiama dešimties metų santuoką?

Ieva netroško prisipažinti. Jau ir taip jautėsi kalta numetusi bombą ir dar tokią dieną. Ką tu sau galvojai, piktai burbtelėjo sau, pyko, nes galėjo apie tai pranešti, tarkim, po savaitės. Ar prieš mėnesį. O gal turėjo dar tylėti pusę metų?

Nesvarbu, kokiu metu, žinia bet kuriuo metu būtų Roką supykdžiusi. Juk ji suprato, kodėl Linas negrįžo į bendrabutį, tik niekam apie tai prasitarė. Paliko Katkus kentėti, vietoj tiesos, pasirinko neva laimingą pabaigą su Roku, dėl kuriuos pastaruoju metu ji kaip niekad ėmė abejoti.

Nes sąžinė, tylėjusi ilgus metus, galiausiai prabilo, ir taip stipriai, jog Ieva negali daugiau jos klausytis.

Dėl jos kaltės mirė Linas. O jį nužudė vyras, su kuriuo ji gyvena dešimtmetį.

Ar Ieva pasielgė apgalvotai prašydama Roko pasikalbėti su Linu?

9

Namo grįžo drauge. Ieva svarstė apie boltą, bet paskutinę akimirką apsigalvojo. Juk Rokas nieko jai nepadarys. Ar ne?

Ir išvis, kodėl turėtų? Juk priešingai nei ji, vyras beprotiškai ją myli.

Ieva taip pat jį myli, tačiau ir jaučiasi kalta. Po ilgų metų jos gerklę ėmė graužti liūdesys, priminęs apie Liną.

Rokas tobulas vyras. Myli ją, lepina. Perka poilsines keliones. Vien pernai metais jiedu atostogavo keturis kartus skirtingose pasaulio vietoje. Egiptas, Tailandas, Meksika, Norvegija. Šiais metais jiedu daugiau laiko leido Europoje, Prancūzijoje ir Italijoje. Rokas dovanoja gėlių puokštes, apmoka sąskaitas, lepina kaip karalienę. Bet… Tuo pačiu ir jo buvimas šalia dusina. Jo per daug. Kartais atrodo, kad be Ievos Rokas nemoka gyventi.

– Kas nutiko? – susirūpinusiu balsu paklausė, kuomet jiedu peržengė namų slenkstį. – Ką padariau? Juk žinai, kad nenorėjau tavęs įžeisti.

Ieva nežinojo kaip tai paaiškinti. Bijojo ištarti ne tuos žodžius, po kurių Rokas įsižeistų ir supyktų. Nors tai buvo neįmanoma. Sutuoktinis per daug ją myli.

– Tu nieko… Na… – Ieva ieškojo tinkamų žodžių, bet nerado. – Tiesiog. Nenoriu kartu. Būti.

Štai ir viskas. Ji išdrįso. Pagaliau.

Nors ir įsivaizdavo, kad pasakys kažką geriau, subtiliai pakreips temą ir Rokas viską supras, galiausiai atsakė nevyniodama skaudžių žodžių į vatą.

Ji nenori būti su Roku. Ir taškas.

Juk tiek irgi pakanka. Tiesa?

– Netikiu, – lediniu balsu atsakė. – Negali būti.

– Rokai… Man negera… su tavimi.

Jis tylėjo. Žvilgsnį nukreipė nuo jos, kažkur į tolį. Kas vyksta jo galvoje?

– Aš pasikeisiu, – tvirtu balsu pareiškė. – Viskas bus gerai, kaip ir draugystės pradžioje.

Ieva nulenkė galvą. Ach, kodėl jam taip sunku suprasti, kad ji nenori būti drauge? Kaip jam tai paaiškinti?

– Viskas daug sudėtingiau, – tylomis atsiliepė Ieva. – Rokau, prašau, paleisk mane…

Rudų akių žvilgsnis įsmigo į Ievą. Kodėl šios kažkada ją pakerėjusios rudos akys nesupranta kas vyksta? Kodėl jis nenori jos paleisti?

– Niekur tu neisi, – piktai drebtelėjo ir paliko Ievą stovėti svetainėje.

Jai buvo baisu.

10

Rokas pasikarščiavo, tai jis gerai suprato. Juk jis beprotiškai myli Ievą ir nenori jos paleisti. Jis tiesiog negali.

Kaip atrodytų gyvenimas be jos? Nė galvot nesinori.

Juk viskas, ką jis daro, yra tik dėl jos.

Prabunda ryte. Sportuoja. Eina į darbą. Pietauja kartu. Vakarieniauja. Miega. Viską daro dėl jos. Rūpinasi sveikata, nes nori kuo ilgiau gyventi su žmona. Darbas gal ne itin nuobodus, visą dieną sėdėti priešais kompiuterį Roką kiek erzina, tačiau jis nepasiduoda niūroms mintims. Juk šeimai reikia pinigų. O jis, maitintojas, turi pasirūpinti savo žmona.

Juk kas kitas, jei ne jis?

Rokas nesupranta, kodėl Ieva užsimanė skyrybų. Juk viską jis daro tik dėl jos. ABSOLIUČIAI VISKĄ. Kvėpuoja, vaikšto, kramto maistą. Jų santykiai idealūs, jis nieko nereikalauja ir stengiasi tik duoda.

Tik kas negerai?

– Klausyk, – sugrįžęs atgal pas Ievą kreipėsi, – jeigu aš kažką darau ne taip, atleisk man, – nutilo, lyg palikęs laiko atkarpą žmonos atsakymui, tačiau ši tylėjo. Neapsikentęs tęsė toliau: – Aš… Aš tik žmogus. Dieve, kaip tai skystai skamba, bet… Na… Myliu tave ir padarysiu viską, kad tu būtum laiminga. Net tai, kas, mano manymu, yra gal kiek neapgalvota, bet… Na, viskas… Gerai… – jis garsiai atsiduso, akis nuleido žemyn ir įsispoksojo į kilimą. – Jei to nori, skirkimės. Nelaikysiu tavęs. Paleisiu. Juk kai myli, įsiklausai į antros pusės žodžius ir… Paleidžiu tave. Ieva. Galim skirtis.

Kontaktai

Draugaukime socialiniuose tinkluose

autore@gabrielekazlauskaite.lt

© 2025. All rights reserved.

Paslaugų teikimo sąlygos

Privatumo politika