Paskutinis šansas. Gruodžio 8 diena

Intriga. Laura

Tomas ją kviečia į pasimatymą?

Laurą suintrigavo gauta žinutė. Ypač pasimatymo vieta – jų namai. Ką jis sugalvojo?

Jau keturias dienas Laura gyveno pas Gintarę. Nors jos butas erdvus, tačiau ji nesijautė jaukiai. Visgi, ilgėjosi savų namų, lovos, didžiulio balkono ir vaizdo pro langą, kuriame puikiai matosi Vilniaus panorama. Tačiau už viską labiausiai ji ilgėjosi Tomo.

Ji troško sugrįžti namo. Jautėsi negerai, jog dienos metu apsilankė namuose ir susirinko reikalingiausius daiktus. Bet prašyti Gintarės drabužių irgi nesinorėjo. Kaip ir palikti namų.

– Būk kiek tik reikės, – pildama vyną į taurę, kalbėjo Gintarė. – Nemaniau, kad taip tavęs pasiilgau! Atrodo, kad dabar tarsi sugrįžome į praeitį, vėl kartu gyvename, visai kaip po studijų baigimo.

Laura niūriai šyptelėjo.

– Šiandien Tomas man nepaskambino. Tik parašė žinutę, kad kviečia į pasimatymą ir lauks manęs ryt namuose.

– Pasimatymas namuose?

– Pasimatymas namuose, – atkartojo draugę. – Nė nenumanau ko tikėtis.

– Cha, gudruolis. Turbūt kviečiasi į namus, kad sutvarkytum jo paliktą jovalą.

– Gintare!

– Na gerai, pajuokavau, – mirktelėjo akį.

– Visai nejuokinga.

– Aišku, kad nejuokinga. Padėk man suprasti, ko tu pati nori.

– Žinoma, kad Tomo! – net nesuabejojusi atsakė.

– Tuomet ką tu veiki pas mane?

Laura suprato, kad Gintarė sako tiesą. Ką ji veikia pas Gintarę? Turėtų būti su mylimuoju, valgyti vakarienę ir juoktis. Juk jiedu pažadėjo vienas kitam, netgi užrašė, ką nusprendė keisti santykiuose. Tačiau ji paliko Tomą vieną namuose. Argi ne kiauliškas poelgis? Ypač po to, kai ant jo pyko, o nuoširdaus pokalbio metu susitarė, kad bandys atkurti santykius.

Kodėl ji liko pas Gintarę?

Laura gukštelėjo vyno. Raudonas skystis skaudžiai sutraukė burną. Štai, net ir mėgstamiausias gėrimas tapo nebeskanus! Ir viskas dėl to, kad ji kiaulė. Liepė Tomui pasikeisti, o pati kaip elgiasi?

– Ryt sugrįšiu pas Tomą, – tvirtai atsakė draugei. – Ačiū, kad mane priėmei, tačiau laikas grįžti namo.

Penktadienis. Tomas

Diena lyg tyčia pasitaikė sunki. Nepaisant to, kad vakar dirbo iš namų iki pat vidurnakčio, šiandien darbo nė kiek nesumažėjo. Netgi priešingai, atsirado dar papildomų užduočių, dėl kurių Tomo nuotaika subjuro. Įmonė pasirašė bendradarbiavimo sutartį su italais, todėl jis, kaip įmonės vadovas, privalo peržiūrėti šimtus sutarčių ir įsipareigojimų būsimai partnerei.

Penkta valanda. Darbo buvo likę sočiai, tačiau Tomas suprato, kad negali ilgiau pasilikti, jis privalo grįžti namo, kadangi vos po poros valandų atvyks Laura. Nėra kito pasirinkimo.

Ofise dar ne visi buvo išskubę namo, todėl keletą darbų perdavė likusiai komandai.

– Kur skubi, bose? – priėjusi prie jo stalo susidomėjo Upė. – Darbų iki soties, maniau, kad visi draugiškai pasiliksime ofise, iki kol viskas bus nudirbta. O po to – į barą.

– Turiu kitų reikalų, – nenoriai atsakė Tomas.

– Kokių? – Upės veide įsižiebė šypsena. – Nagi, bose, pasipasakok. Juk mes šeima.

– Mhm.

Tomas uždarė kompiuterį, susirinko likusius dokumentus nuo stalo. Į barą neis, net mažiausiai nori leisti laiką su kolegomis. Be to, kas sugalvojo tą frazę, jog kolegos yra šeima? Jo šeima yra Laura.

Atsisveikinęs su likusiais komandos nariais, Tomas išskuodė iš ofiso. Tikėkimės, į kamštį jis nepapuls ir greitai grįš namo.

Rožių žiedlapiai. Laura

Laura įkišo raktą į spyną. Buvo šiek tiek po septintos. Vėluoti ji nemėgsta, bet lyg tyčia pateko į transporto spūstį, todėl troleibusas vos judėjo. Iškart įspėjo Tomą, kad nespės laiku pasirodyti.

Atidarius buto duris, Laurą pasitiko rožių žiedlapiai. Pamačiusi juos, akimirksniu išraudo. Tomas jos pasiilgo ir kažką smagaus sugalvojo.

Paskutinįkart buto grindys žiedlapiuose skendo prieš trejus metus, per piršlybas. Tuomet ji, grįžusi iš darbo drabužių parduotuvėje, svajojo tik griūti į lovą ir miegoti. Klientai buvo bjaurūs ir vis rasdavo prie ko prikibti.

Butas, visai kaip ir dabar, skendėjo prietemoje, o žiedlapių jūra atrodė lyg prisiminimas, iš naujo atgijęs žvakių šviesoje. Dar keli žingsniai ir Laura išvydo Tomą, sėdintį ant sofos, priešais televizoriaus ekraną, iš kurio skambėjo švelnūs džiazo garsai.

– Labas, Laura, – atsistojęs pasisveikino Tomas ir priėjęs arčiau, pakštelėjo ją į žandą. – Laukiau tavęs.

Laura neištarė nė žodelio. Smalsios akys žvalgėsi po kambarį, lyg kažko ieškodamos. Galbūt ženklų, kad visa tai, ką ji mato, skirta ne jai? Galbūt Tomas taip stengėsi dėl kitos merginos?

Apsiramink, Laura, ramino žadą praradusį protą. Seniai Tomas kažką darė dėl jos.

– Tu alkana? – paklausė jis.

– Labai.

– Eine, paruošiu tau vakarienę, – ir paėmęs švelniai už plaštakos, nusivedė į virtuvę.

Tomas ištraukė iš spintelės dvi taures. Į abi pripylė vyno ir įdavęs Laurai vieną iš taurių, tarė:

– Už penktadienį!

Garsiai dzingtelėjo taurės. Lauros gomurys akimirsniu išsilydė pajutęs saldų vyšnių skonį. Mano mylimiausias vynas.

Tomas padavė Laurai taburę prisėsti, o pats ėmėsi darbo. Užkaitė puodą vandens, lupo česnakus, iš šaldiklio ištraukė krevetes, kol tuo tarpu Laura gurkšnojo vyną ir stebėjo kiekvieną vyro judesį. Abu tylėjo, klausėsi verdančio vandens, pjaustomo česnako, keptuvėje čirškančių krevečių.

– Na čia ir karšta, – Tomas atsisuko į Laurą ir atitraukė džemperio užtrauktuką.

Laura, pamačiusi Tomo atidengtus raumenis, jautė, kaip jos skruostai šiek tiek parausta – jis tikrai žinojo, kaip ją sugundyti.

Vakarienė. Tomas

Tomas nesiruošė gundyti Lauros. Viskas vystėsi gana natūraliai. Planavo pakviesti ją vakarienės žvakių šviesoje, iš pradžių net mąstė užsakyti maisto į namus, bet galiausiai apsigalvojo. Jis pats gali pagaminti skaniausius pasaulyje makaronus su krevetėmis. Bent Laura taip sako.

Virtuvėje buvo tvanku. Gartraukis veikė pilnu pajėgumu, bet karštis niekur nedingo. Bus kaltas vynas, nes vos tik gurkštelėjus, Tomui kiek apsvaigo galva. O gal viskas dėl intymios aplinkos, kurios visai neplanavo.

Lauros taurė buvo tuščia. Tomas sumažino ugnį, į keptuvę supylė grietinėlę, sudėjo prieskonius ir viską maišė medine mentele, kol padažas ėmė tirštėti.

– Įpilsi dar vyno? – suklapsėjusi tankiomis blakstienomis paklausė.

– Žinoma.

Laura nenuleido akių nuo Tomo. Jis juto jos žvilgsnį, stebintį jo kūną, tarsi laukiantį, kol jis (galiausiai!) nusimes megztinį.

– Laura, – švelniai į ją kreipėsi, duodamas taurę vyno, – aš nesiruošiau šį vakarą tavęs vilioti, – ir tai ištaręs, užtraukė megztinio užtrauktuką.

Ką mes darome? Laura

Nesiruošiau tavęs vilioti... Kodėl elgiesi priešingai?

Laura suirzo.

Nors iš tiesų nė pati gerai nesuprato kas su ja vyksta. Vos tik Tomas atsisegė megztinį, sveikas protas paliko jos kūną. Seniai matė jį apsinuoginusį, dar seniau jiedu mylėjosi. Ko jis iš manęs nori?

Ji ilgėjosi mylimojo kūno. Stiprių rankų, apkabinimų, bučinių. Kada jiedu paskutinį kartą mylėjosi? Laura neprisiminė.

– Tuomet ką aš čia veikiu? – paklausė suirzusi.

Dabar jau Tomas suirzo.

– Nenorėjai susitikti ir praleisti laiko su manimi? Pasikalbėti, pabūti šalia vienas kito.

– Norėjau, bet... Tomai, ką mes darome?