Paskutinis šansas. Gruodžio 7 diena

Tu neprivalai. Laura

– Baikim su pareigomis, gerai? Tu nieko neprivalai, kaip ir aš nieko neprivalau tau daryti. Aš norėjau sumokėti už kavą, nes to NORIU ir nejaučiu, kad privalau tai daryti.

Tomas nenoriai pakėlė lūpų kamputį.

– Laura, prašau, – tylomis sušnabždėjo. – Juk žinai, kad man tai labai svarbu.

Laura nenusileido.

– Tomai, nesu tavo mama. Tu neprivalai viską mokėti tik vienas.

Ji žinojo Tomo istoriją. Pradėjus kartu gyventi, Tomas atvirai papasakojo apie sunkią vaikystę ir paauglystę. Apie tai, kaip mama dirbo be išeiginių, kad galėtų apmokėti buvusio vyro pridarytas skolas. Tomas labai pyko ant tėvo, kad šis pranyko ir juodu paliko kapanotis vienus. Tomas jau nuo ankstyvos paauglystės padėjo mamai kiek tik galėjo. Savaitgaliais dirbo, darbo dienomis eidavo į mokyklą, o grįžęs tvarkydavo namus ir gamino vakarienę mamai. Gyvenimas kiek palengvėjo mamai išvažiavus dirbti į užsienį. Darbšti moteris buvo pastebėta fabriko vadovo, todėl ir uždirbo daugiau bei pakilo pareigose. Tačiau pinigai nė kiek nesumažino tėvynės ir ypač sūnaus ilgesio. Moteris po poros praleistų metų užsienyje grįžo atgal į Lietuvą. Stengėsi čia rasti darbą, tačiau nepavyko, todėl nusprendė vėl išvažiuoti dirbti į užsienį. Pinigų tuo metu ypač reikėjo, kadangi Tomas įstojo mokytis į universitetą.

– Tomukai, – prieš išskrisdama į Švediją kreipėsi į sūnų moteris, – dabar tavo užduotis yra mokslai. Gerai mokykis ir nesijaudink dėl išlaidų, aš padėsiu.

Kad ir kaip Tomas prieštaravo, galiausiai nusileido motinai ir visą dėmesį sutelkė į studijas. Motina didžiavosi sūnumi, o Tomas pažadėjo, kad vieną dieną uždirbs tiek daug pinigų, kad nebereikės mamai dirbti.

Tačiau likimas turėjo kitokių planų. Mama turėjo parskristi dieną prieš diplomų įteikimus, tačiau Tomas taip jos ir nesulaukė. Galbūt darbe užlaikė, todėl nespėjo pranešti, bandė save guosti vaikinas, tačiau realybė buvo kitokia. Vykdama į oro uostą, mama pateko į autoavariją ir dėl patirtų traumų žuvo.

Nuo tos dienos Tomas pažadėjo, kad niekada neleis mylimai moteriai dirbti tiek daug, kiek dirbo jo motina.

Išklausyk mane. Tomas

– Tomai!

Jis negirdėjo ką kalbėjo Laura. Kojos pačios nešė jį tolyn, kuo toliau nuo šurmulio ir Lauros mokymų apie bendras sąskaitas. Jis supranta, kad Laura sako teisybę, norėjo leisti apmokėti kavą, bet likę praeities šešėliai neleido jam išklausyti mylimosios. Jis nenorėjo, kad Laura vargtų kaip jo motina, dėl to stengėsi, kad nieko netruktų.

– Tomai! – sparčiu žingsniu jį pasivijo Laura. – Nevykusiai pradėjom mūsų pasimatymą. Verčiau pamirškime kas čia ką tik nutiko ir pradėkime viską iš pradžių. – Ji nutilo ir atsikrenkštė. – Labas, aš Laura.

Tomas nusijuokė. Nejau mes grįžtame į pačią pradžią?

Laura ištiesė ranką Tomui, laukdama jo paspaudimo.

– O gal apsikabinam? – erzino jis.

– Iš pradžių pasakyk savo vardą, – Laura nepasidavė.

– Labas Laura, aš Tomas, – atsakė ir tvirtai paspaudė merginos plaštaką.

– Oho, koks tvirtas, – komentavo Laura.

– Esu labai tvirtas ir apačioje, – šelmiškai mirktelėjo Laurai, tad ši nesusilaikė ir nusijuokė.

– Patikėsiu tavimi. Parodysi kitą kartą, dabar noriu pasivaikščioti. Einam?

Jiedu patraukė tolyn, į parko gilumą. Ramiai siurbčiodami kavą, klausinėjo vienas kito klausimų, į kurius jau seniai žinojo atsakymus.

Kokie tavo hobiai?

Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?

Ką dirbi?

Koks tavo mėgstamiausias patiekalais?

Tomo veidą viso pokalbio metu puošė šypsena. Jiedu smagiai laiką leidžia parke, žmonių aplink mažai. Gamta, apsiklojusi margaspalviais medžių lapais, tarsi nutilo išgirdusi jų žingsnius. Be judviejų, atrodo, aplinkui nieko daugiau nebuvo.

Kad ir kaip malonu buvo Lauros draugijoje, dangus ėmė niauktis, o pakilęs vėjas saulę paslėpė po debesimis. Ėmė tempti.

– Nepyk, bet man jau laikas, – nenoriai atsakė Laura jiems einant link parko išėjimo, vedančio į M. K. Čiurlionio gatvę.

– Nesupratau?

– Turiu sugrįžti pas Gintarę. Be to, ryt anksti į darbą.

– Maniau, kad važiuosi su manimi, namo...

Tomas turėjo numatyti, kad pasimatymas visgi negali taip tobulai pasibaigti. Kodėl laikas taip greitai bėga!

– Grįžk namo, – Tomas nesusilaikė. – Manau, ir Gintarė apsidžiaugs, jog neužimi vietos.

Laura sunkiai atsiduso.

– Tomai...

– Kodėl negali grįžti namo?

Laura tylėjo. Galiausiai jiedu ėjo toliau, tylomis, nepratardami nė žodžio. Tomas visai nenorėjo, kad Laura išėitų, akimirką net surezgė planą kaip įtikinti Laurą vykti drauge. Tačiau išvydęs kai ji sustojo prie Tomo automobilio, nebyliai suprato, kad ji laukia atsisveikinimo, o toliau eis į autobuso stotelę.

– Bent leisk tave palydėti iki stotelės.

– Nereikia, – tyliai atsakė ji. – Kelią žinau, nepaklysiu. Ačiū už pasivaikščiojimą, – padėkojo ir priėjusi arčiau, pakštelėjo Tomą į skruostą.

Tik tiek, nusivylė Tomas. Jis norėjo aistringo bučinio, įsisiurbimo į tas medumi teptas lūpas. Tačiau gavosi priešingai – Laura niekur neskuba. Turbūt skubėti ir jam nereikia.

Tik tiek? Laura

– Kaip praėjo didysis pasimatymas? – vos tik Laura peržengė buto slenkstį, paklausė Gintarė.

– Gerai, – nedaugžodžiavo Laura,

– Tik tiek? Gerai?

– O ko tikėjais? – pyktelėjo Laura.

– Na... Pirmiausia, nemaniau, kad grįši.

– Jeigu nori, kad išsikraustyčiau, sakyk.

– Neeee, – paprieštaravo draugė, – neišleisiu tavęs! Būk kiek reikės.

– Tuomet kas tau negerai?

– Maniau, kad grįši kitokia. Daugiau kalbanti, iki ausų išsišiepusi. O dabar atrodo, kad grįžai po darbo dienos.

Draugės rūpestis privertė nusišypsoti.

– Man viskas gerai, Gintare. Mes niekur neskubame.

Laura pasikabino striukę, įdėjo batus į batų dėžę. Ji suprato, kad pas draugę ilgai negali užsibūti, tačiau visa širdimi jautė, kad dar nėra pasiruošusi grįžti namo. Taip, Laura susitarė su Tomu atkurti santykius, daugiau kalbėtis ir būti atviriems, tačiau abejonė, kad gaivinti santykių neverta, neapleido jos širdies. Dar sunku patikėti, kad viskas gali pasikeisti.

Klingtelėjo mobilusis. Žinutė nuo Tomo.

Ačiū už šią dieną!

Laura šyptelėjo. Dėl šių santykių ji tikrai nepasiduos.

Vienatvė. Tomas

Be Lauros namuose beprotiškai liūdna. Gerai, kad bent laikas greitai ėjo, darbas-namai, namai-darbas. Tomas pradėjo vykdyti judviejų susitarimą – namo grįždavo šeštą, visus rūpesčius ir problemas palikdamas darbo vietoje. Nebuvo lengva tai daryti, ypač matant kiek daug darbų likdavo kitai dienai. Tačiau Tomas suprato, kad turi išmokti neparsinešti darbo namo.

Užtat namuose buvo taip nyku ir liūdna. Be jos. Ypač širdį suvirpino vienas vakaras, kuomet grįžus namo nerado pusės Lauros drabužių. Ji mane paliko, ir liūdesys užvaldė visus Tomo pojūčius. Ausyse sustiprėjo zvimbimas, rankos virpėjo, akys apsitraukė niūria migla. Liūdesį kiek numalšino rastas raštelis.

Pasiėmiau kelis daiktus. Nepyk, kad neįspėjau. Laura

Perskaitė jį kelias dešimtis kartų ir vis tiek nesuprato, kodėl Laura paslapčiomis turėjo pasiimti daiktus. Nejau ji vengia Tomo?

Atėjo ketvirtadienis. Paskutinįkart jiedu matėsi sekmadienį. Susiskambindavo, papasakodavo vienas kitam kaip praėjo diena. Tomas užsiminė Laurai, kad ilgisi, į namus grįžta šeštą ir kiekvieną vakarą laukia jos. Tikėjosi, kad tai girdėdama Laura susigundys grįžti namo, tačiau kaskart sulaukdavo to paties atsakymo:

– Man reikia laiko, – sausai atsakydavo.

Kokio dar laiko, Tomo vidus akimirksniu užsiliepsnodavo išgirdus tą pačią frazę. Iš tiesų, kiek dar galima laukti? Neramios mintys kamavo protą, jog galiausiai Tomas ėmė įtarinėti, kad Laura turi kitą, todėl ir nenori namo.

Aš taip lengvai nepasiduosiu. Jiedu dar nekalbėjo telefonu, tik susirašė trumposiomis žinutėmis, linkėdami vienas kitam geros dienos.

Šiandien jiedu nekalbės. Tomas sumąstė kai ką kitka. Už mintį turėtų jis padėkoti jų sudarytam sąrašui, kabančiam ant šaldytuvo.

Tomas sugrįš prie darbo ir užbaigs porą užduočių, kad rytoj suspėtų anksčiau baigti darbą. Papildomo laiko jam reikės, nes norės susitikti su Laura.

Kviečiu tave į pasimatymą. Rytoj, septintą, atvažiuok į namus.