Paskutinis šansas. Gruodžio 6 diena

Dar kartą. Laura

Gintarė tylėjo. Laura taip pat neturėjo ką daugiau pridurti. Ji myli Tomą ir tikrai nenori taip lengvai atsisakyti meilės. Tačiau suprato ir Gintarės reakciją. Draugės vieniša jau trejus metus. Paskutinieji santykiai, trukę metus, buvo ypač audringi. Pirmiausiai draugystės mėnesiais buvęs vaikinas Markas apipylė ją dėmesio ir dovanomis, bet vos tik jiem apsigyvenus drauge, akimirksniu pasikeitė. Jam nepatiko, kaip Gintarė rengėsi. Reiškė nepasitenkinimą ir dėl draugių, esą jos niekam tikusios. Galiausiai Gintarė išėjo iš darbo, nes Markas pareiškė, kad nuo šios ją išlaikys. Tačiau ir to Markui buvo negana, jis rasdavo dėl ko prisikabinti.

Galiausiai Laura sulaukė skambučio iš Gintarės mamos. Moteris klausė, ar ši žino ką nors apie jos dukrą. Pasirodo, Markas sugebėjo įtikinti, kad tėvai jai nereikalingi, todėl Gintarė nutraukė ryšius su mama. Kas žino, kaip būtų viskas pasibaigę jei ne Tomas, išklausęs Lauros nuogąstavimų dėl draugės gerovės.

– Laura, turi ją aplankyti! Netikiu, kad Gintarė sugalvojo pati atsisakyti tėvų ir draugių.

Tomas teisingai padarė, pasiūlydamas aplankyti seniai matytą draugę. Galima teigti, kad net išgelbėjo jai gyvybę. Gintarę rado išsigandusią, po akimi – didžiulė mėlynė, o kur išnarinta ranka! Gerai, kad Marko nebuvo namuose. Tomas su Laura išvežė Gintarę iš kalėjimu virtusių namų tiesiai į ligoninę.

Tomas ne kartą įrodė, kad yra puikus vaikinas. Jiedu turi pabandyti dar kartą.

Drebančios rankos. Tomas

Tomas ilgai negalėjo užmigti. O ir naktis pasitaikė ne iš lengvųjų – mintys neleido nurimti. Ką sugalvojo Laura? Jeigu ji nepasirodys? Rytą pradėjo anksti, vos tik išlipus iš lovos – dušas ir pusryčiai.

Tomas jautėsi kiek nejaukiai žinodamas, kad Laura planuoja jų pasimatymą. Tai atrodė net kiek… neteisingai. Juk tai jis turėtų pasistengti labiau dėl mylimosios, o ne ji. Ačiū Dievui, kad ir taip sutiko duoti antrą šansą santykiams, kurio jis tikrai nepraras.

Laura lyg tyčia nieko nerašo, tarsi bandydama patikrinti jo nervus. O gal priešingai, ji ir laukė, kada Tomas jai parašys? Pasiilgau. Labanakt. Labas rytas, gražios tau dienos.

Tomas kaip niekad ilgėjosi Lauros.

Pagaliau Laura jam atrašė.

Šiandien, 15 valanda, Vingio parko estrada. Apsirenk patogiai. Būk ten.

Perskaitęs žinutę Tomas net lengviau atsipūtė ir nuskubė ruoštis, nors laikrodis rodė dar tik dešimtą ryto.

Pirmasis susitikimas. Laura

Jau nuo ankstyvo ryto Lauros veidė švietė šypsena. Šiandien ji susitiks su Tomu Vingio parke.

Prieš šešerius metus ten jiedu pirmąkart ir susitiko. Buvo vėlyvas ruduo, medžiai numetę lapus. Nešini kavos puodeliais, tąkart jiedu keletą valandų taip ir išvaikščiojo po parką besišnekučiuodami. Šį katą irgi bus panašiai – jiedu du, kava ir rudeniui pasiruošęs parkas.

Taigi praėjo šešeri metai. Tai supratusi, Laura net susigūžė. Kurgi dingo laikas? Atrodo, kad dienos tarsi praskriejo, nusinešdamos su savimi pirmuosius bučinius, rūpesčius, džiaugsmus. Laura su malonumu grįžtų į pirmuosius draugystės metus, kuomet jiedu negalėjo vienas nuo kito atlipti. Tuomet vieno bučinio buvo per mažai, o meilės kibirkštys taip svaigino, jog atrodė, kad tai niekad nesibaigs.

Visgi pabaiga yra, tačiau jiedu pasistenks vėl atgaivinti jausmus.

Laura vėluos. Nusprendė, kad tyčia pasirodys penkiomis minutėmis vėliau. Norėjo paerzinti Tomą. Jeigu jis sutiks ją susiraukęs ar piktas, vadinasi, viskas prarasta. Aišku, tai atrodė gan vaikiška, tačiau Laura visa širdimi norėjo patikrinti, ar Tomas jos lauks. Visgi gerus metus ji jo laukė.

Trečia valanda. Laura išlipo iš troleibuso ir lėtu žingsniu ėjo link Vingio parko. Dar spėjo stabtelėti prie kavos stotelės, mąstė, kad gal ji galėtų paimti kavos, tačiau apsigalvojo. Kavą išsirinks kartu, visai kaip per pirmą susitikimą.

Lauke šalta. Laura sparčiu žingsniu nuskubėjo link estrados.

Pagaliau. Tomas

Ačiū Dievui, ji pasirodė! Tomui akimirksniu palengvėjo. Visgi, prie estrados jisai atsirado daug anksčiau, stovėjo jau gerą pusvalandį kalendamas dantimis. Taip, pats kaltas, nereikėjo skubėti, tačiau vienatvė namuose buvo nepakeliama. Jis troško kuo greičiau pamatyti Laurą.

Važiuodamas į pasimatymo vietą, prisiminė, kad prieš daugiau nei šešerius metus jiedu irgi susitiko Vingio parke. Gėrė kavą ir daug kalbėjosi. Tuomet irgi buvo šalta, galbūt ne taip kaip dabar. Medžiai buvo numetę lapus, o kartkartėmis pakilęs didžiulis vėjas nemaloniai pūstelėdavo tiesiai į veidą. Tačiau net ir tada Tomas jautė iš vidaus sklindančią šilumą, visgi, sutiko moterį, pakerėjusią jį jau po pirmųjų pažinties akimirkų.

Situacija kartojosi. Jiedu vėlgi susitiko ten pat, atšalęs oras nemaloniai kandžiojo veidą. Tačiau šilti jausmai, degę iš vidaus, niekur nedingo.

– Labas, – džiugiai pasisveikino Laurau. – Mieste kamščiai, nors ir sekmadienis.

– Būčiau laukęs tavęs tiek, kiek reikės, – tvirtai atsakė Tomas. – Ačiū, kad atvažiavai.

Laura raustelėjo.

– Einam kavos? Nemaniau, kad lauke bus taip šalta.

Tomas linktelėjo galvą ir nusekė paskui Laurą.

Kiek daug visko norėjo jai pasakyti! Pirmiausia – atsiprašyti, kad pastaraisiais metais buvo šmikis ir ją pamiršo. Taip pat jam norėjosi pridėti, jog apsigalvojo ir didelės vestuvių šventės jam nereikia. Jeigu Laura to nenori, kodėl jam to reikia? Jis juk viską daro dėl mylimosios, todėl bus taip, kaip ji pasakys.

– Tomai, alio? – Lauros balsas pažadino jį iš minčių. – Kokią kavą gersi?

Tomas nė nepastebėjo kaip jiedu atsidūrė prie kavos stotelės. Susiimk, tu juk pasimatyme su Laura, kiek pyktelėjęs priminė sau ir plačiai nusišypsojęs, atsakė:

– Man kapučino.

Leisk man. Laura

– Ne, nereikia, aš sumokėsiu, – Tomas protestuodamas ranka nustūmė Lauros banko kortelę šalin. – Aš statau, slėpk pinigus.

Laura kortelę įsidėjo atgal į piniginę. Pirmaisiais kartais buvo malonu, kai Tomas apmokėdavo visas išlaidas, tačiau bėgant mėnesiams tai tapo kiek nejauku. Nepaisant to, kad Laura uždirbo mažiau nei jis, bent kartą ir ji troško apmokėti bendrą sąskaitą. Tačiau šiuo klausimu jis buvo kategoriškas – tai vyro pareiga, o ne moters. Laurai bent liko maisto pirkiniai.

– Gaila, kad neturiu mūsų sąrašo, – laikydama karštos kavos puodelį kalbėjo Laura. – sugalvojau įrašyti dar vieną punktą.

– Kokį?

– Tomas leis Laurai nupirkti puodelį kavos.

– Laura, – nusijuokė Tomas. – Man vienas malonumas pirkti tau kavą.

– Kaip ir mokėti mokesčius bei visa kita, – burbtelėjo atgal.

– Kas vėl negerai? – pyktelėjo Tomas.

– Tu galvoji, kad aš neturiu pinigų. Bet aš irgi uždirbu, nors ir nedaug, bet noriu prisidėti prie bendrų išlaidų.

Tomas sustojo. Laura net pasigailėjo, kad užvedė šią temą.

– Laura, tai vyro pareiga apmokėti šeimos sąskaitas... Aš stengiuosi, kad mums nieko netruktų, todėl leisk man tave lepinti.

Vienas... du... trys. Laura mintyse tyliai skaičiavo iš lėto įkvėpdama ir iškvėpdama. Kaip jai įkyrėjo Tomo aiškinimai, kodėl viską turi apmokėti jis! Taip, ji dirba, atlyginimas mažesnis nei Tomo, bet kodėl jai neleidžia jam nupirkti net puodelio kavos!