Paskutinis šansas. Gruodžio 5 diena

Taika. Laura

– Daugiau to nebus, – tvirtai pareiškia Tomas.

Laura pritariančiai linkelėjo.

– Aš dar vieną sugalvojau, – ir Laura vėl palinko prie popieraus lapo;

LAURA NEBĖGS NUO TOMO PRASIDĖJUS KONFLIKTUI

– Hm, – susimąstė Tomas, – nepastebėjau, kad bėgtum.

Laura prunkštelėjo.

– Jeigu tu taip, tuomet išbrauksiu.

– Ne, palik, – Tomas atėmė tušinuką ir padėjo ant stalo. – Viskas, ką mes čia užrašėme, yra svarbu. Galbūt tik aš toks nepastabus, nepasirodė, kad vengtum mūsų konfliktų.

– Sakykim, – pusę lūpos šyptelėjo ji.

– O gal toks mūsų poros stilius?

– Tylomis pykti ant vienas kito, užgniaužiant jausmus? Gali būti, – susimąstė Laura ir paėmusi rašiklį, papildė sąrašą nauju punktu.

LAURA PASIŽADA, KAD KONFLIKTO METU NEATSTOS NUO TOMO TOL, KOL NEBUS SUDARYTA TAIKA.

– Aš nenoriu kariauti, noriu tave mylėti, – tare Tomas ir pasislinkęs arčiau Lauros, atsargiai ją pabučiavo.

Kaip ilgai Laura to laukė! Vėl justi jo lūpas, kūno šilumą, kvapą. PA-GA-LIAU!

– Noriu kuo greičiau tapti tavo žmona, – sušnabždėjo ji ir paėmusi tušinuką, parašė:

LAURA KITAIS METAIS TAPS TOMO ŽMONA

Palauk vestuvių. Tomas

– Kaip tai – palauk?

Romantiška aplinka akimirksniu dingo. Į Tomą įsispoksojo nepatiklios akys, reikalavusios atsakymo. Tomas tikrai ves Laurą, bet, pirmiausia, reikia pinigų vestuvėms.

– Laurute, vestuvėms reikia daug pinigų. Mes nesutaupėme pakankamai. Nejau nenori pasakiškos šventėms? Juk tai bus pati gražiausia diena tavo gyvenime, todėl ji turi būti tobula.

Laura susiraukė. Piktai suraukė antakius, pirštais įsikibo į stalą. Žvilgsnis nukreiptas į šalį. Tomas nesuprato, kodėl Laura supyko. Nejau ji nenori puikios šventės?

Staiga Laura nuo kėdės pakilo ir jau ruošėsi eiti, tačiau ją sulaikė Tomas.

– Mažute, ką darai?

Laura tyli.

– Nebėk nuo manęs, juk žadėjai.

Laura piktai trepsėjo pėda, žvilgsnis vis dar kažkur klaidžiojo.

– Laura!

Ji paėmė rašiklį ir užrašė ant popieriaus didžiulėmis raidėmis:

TOMAS IŠEIS IŠ DARBO IR TOBULINS ŽINIAS PROGRAMAVIMO SRITYJE, KAD PAGALIAU PRADĖTŲ DIRBTI TAI, APIE KĄ ILGĄ LAIKĄ SVAJOJO.

– Juk žinai, kad mes..

– Tomai, baik, – vidury sakinio įsiterpė ji. – Pasiteisinimai gerai skamba tik tavo galvoje. Pradėk galvoti apie save. Pirmiausia, turi imtis tos veiklos, kuri tau patiktų. Vadovo pozicija tau netinka, juk ir pats ne kartą minėjai, kad patiri per daug streso ir nori ramesnio darbo, įdomių užduočių. Vadovo poziciją pasirinkai tik dėl pinigų, kurių mums nereikia, kaip ir didelės vestuvių šventės. Man nereikia šimto svečių, kurie liudytų mūsų santuoką. Man reikia tavęs.

Tomas sutriko.

Girdi mane? Laura

– Alio, Tomai? Ar girdi mane?

– Girdžiu, bet… Na…

– Tomai, liaukis galvoti. Man nereikia didelių vestuvių, aš jų nenoriu. Svarbiausia, kad šalia būtum tu.

Tomas susimąstė. Laura šimtus kartų yra kartusi jam dėl vestuvių puotos, tačiau tik dabar Tomas tarsi ją išgirdo.

– Man tikrai to nereikia, – Laura nepasidavė. – Kaip ir milžiniškų namų, užtenka ir tai, ką dabar turime. Man reikia tik tavęs.

Pasimatymas. Tomas

Laura žiūrėjo tiesiai jam į akis laukdama atsakymo. Jai nereikia šventės? To jis ir pats nesuprato. O tau reikia šventės?

Labiausiai Tomui reikia Lauros. Jos apkabinimų, meilių žodžių. Tų malonių jausmų, kuriuos sukelia jos buvimas šalia. Tomas padarytų bet ką, kad tik būtų Laura laiminga. Dėl to jis ir stengėsi, daug dirbo, nes troško, kad ši turėtų viską. Juk Laura yra jo gyvenimo moteris.

– Neslėpsiu, jaučiuosi taip, lyg pirmą kartą girdėčiau, jog nenori didelės šventės, – Tomas neslėpė sutrikusio balso. – O kaip dėl koordinatorės? Jos irgi nereikia?

– Pasikartosiu – man reikia tik tavęs.

Šypsena nutvieskė jo veidą.

– Pasirodo, aš tavęs visiškai nepažįstu.

Laura ištiesė delną.

– Labas, aš Laura, malonu susipažinti.

Tomas nusijuokė ir padarė tą patį;

– Tomas, malonu susipažinti.

Jos delnas švelnus ir kvepiantis persikais.

– Ačiū, kad suteikei man dar vieną šansą. Šį kartą aš nesusimausiu. Laura, tu man esi svarbi kaip oras, nenoriu be tavęs gyventi.

Lauros akys ryškiai mėlynos, tarsi vasaros dangus saulėtą dieną. Turbūt per retai tau sakau, kad myliu. Tomas išbučiuos šią naktį ją visą, nuo pirštų iki kojų galiukų. Nepaleis iš glėbio, saugos, kad jos miegas būtų ramus ir lankytų tik gražūs sapnai. Nors nėra tikras kaip tai padarys, galbūt užteks jo artumo arba bučinuko į kaktą jai užmiegant.

Laura tikra gražuolė. Tomas akylai stebėjo kiekvieną kūno virptelėjimą, kiekvieną įkvėpimą ir iškvėpimą. Atrodė, kad ji dėl kažko nerimauja.

– Šiandien teks pabūti vienam, – nenoriai atsakė. – Manęs jau laukia Gintarė.

Tobulas nakties planas akimirksniu sugriuvo.

– Pasakyk, kad tai pokštas, – ėmė maldauti. – Rašyk Gintarei, kad važiuotų namo.

– Tomai, baik, – meiliu balsu subarė. – Jei atvirai, nesitikėjau tokios vakaro pabaigos. Maniau, kad mes išsiskirsim, nes nenorėsi keisti mūsų santykių, todėl su ja susitariau, kad naktį praleisiu pas ją. Bet viskas išeis tik į gerą.

– Laurute, lik namuose...

– Negaliu, – ši nenusileido. – Manau, mums ne pro šalį būtų šią naktį praleisti atskirai. Be to, kai ką sugalvojau.

Laura paėmė tušinuką ir ant popieriaus užrašė:

LAURA IR TOMAS EIS Į PASIMATYMUS

– Rytoj tave kviečiu į pirmą pasimatymą, – mirktelėjo ji. – Laiką ir vietą tau parašysiu kiek vėliau, gerai?

Tomas pritariančiai linktelėjo galvą. Jam kiek nepatiko, kad pasimatymą organizuos Laura, bet tik dėl to, kad visą laiką manydavo, kad pasimatymus turėtų organizuoti vyras. Bet, kaip jau įrodė jų pokalbis, Tomo įsitikinimai nėra patys geriausi.

Prieš išeinant, jiedu dar bučiavosi. Vis dar atsargiai, neskubėdami. Ir nors buvo sunku matyti kaip pro duris išeina jo gyvenimo moteris, jis suprato, kad rytoj laukia nuostabi diena su šia gražuole.

Nenusišnekėk. Laura

Laura nenoriai paliko Tomą vieną namuose. Betgi ji pati nesitikėjo tokios pabaigos! Planavo, kad išsakys Tomui viską ką ilgą laiką nešiojo širdyje, bet gavosi viskas kiek kitaip.

– Kur tu taip ilgai buvai? Jaudinausi dėl tavęs, maniau, reikės skubėti tave gelbėti iš Tomo gniaužtų, – kiek pyktelėjusi prabilo Gintarė, vos tik Laurai įsėdus į jos auksinę audi.

– Baik tik, nieko gelbėti nereikėjo, – nenoromis atkirto. – Tomas nėra pabaisa, pagalbos neprireikė ir niekada neprireiks.

– Tai ką darom? Važiuojam į barą? Tik sugrįžkim pas mane, paliksiu prie namų automobilį ir išsikviesim boltą. Ką manai? Esi pasiruošusi išėjimui į miestą?

– Liekam pas tave, – tvirtai atsakė. – Ryt einu į pasimatymą, noriu pailsėti. Be to, turėsi man paskolinti rūbų, nes su savimi nieko neturiu.

Gintarė užkūrė automobilį ir pasuko link pagrindinio kelio.

– Į pasimatymą? Su kuo? Kada spėjai naują simpatiją susirasti?

– Su Tomu.

Gintarė sustojo akimirksniu, išgirdusi Lauros žodžius. Gerai, kad šviesafore degė raudona – kitu atveju audi būtų atsidurūsi kelio viduryje.

– Tu gal su protu susipykai? – nevyniodama žodžių į vatą paklausė.

– Eik jau, Gintare, nenusišnekėk, – dabar ant draugės pyktelėjo Laura. – Viskas ne taip paprasta. Kaip galima palikti šešerius metus trukusius santykius? Tomas nori pabandyti dar kartą, aš taip pat. Todėl rytoj einame į pasimatymą.