Paskutinis šansas. Gruodžio 24 diena

Po metų. Laura

... taip nenutiko. Laura taip ir nesugebėjo pasakyti Laurynui, kad nenori santykių. Kūčių vakarą praleido jo ir Adomo draugijoje, kaip ir visas kitas šventes – Kalėdas, Naujuosius metus. Ten pat sutiko ir Valentino dieną bei Kovo 8-ąją.

Laura ir Laurynas tapo pora.

– Laura ir Laurynas, – vieną vakarą Adomui nuėjus miegoti, vyras grįžo iš virtuvės su dviem taurėm vyno. – Tarsi mūsų vardai sufleruoja, kad turėjome vienas kitą sutikti ir įsimylėti.

Laura droviai šyptelėjo ir gurkštelėjo vyno. Nežinojo ir ką beatsakyti naujam mylimajam. Turbūt? Tu teisus? Esam skirti vienas kitam? Po išsiskyrimo su Tomu ji nebetikėjo meile, ypač likimu, kuris, neva sujungia vienas kitam skirtas širdis. Laurynas – geras ir paslaugus vyras, suteikęs Laurai šilumą ir saugumą, kurio ji ilgą labai labai troško. Apgaubė dėmesiu, kurio buvo išsiilgusi, kad galiausiai tą lemtingą Kūčių vakarą, kurį ketino praleisti draugės bute, atsidūrė pas Lauryną ir Adomą. Galėjo to lengvai išvengti, pavyzdžiui, pasakiusi, kad persigalvojo ir mieliau liktų draugės bute, tačiau nenorėjo sukelti nepatogumų. Juk Laurynas, kartu su Adomu, atvažiavo jos pasiimti!

Vakaras buvo iš tiesų smagus. Pasisotinę maistu (buvo mažiau nei dvylika, tačiau labai gardžių patiekalų), jie dar ilgai žaidė stalo žaidimus, kol galiausiai atėjo laikas Adomui eiti miegoti.

– Laura, ar tu liksi pas mus? – susirūpinęs paklausė berniukas. – Nevažiuok namo, dar rytoj pažaiskim, tu juk pažadėjai. Liksi pas mus?

Laura pažvelgė į mėlynas berniuko akis ir suprato, kad negalės su juo taip lengvai atsisveikinti. Visai kaip ir su jo tėčiu Laurynu – maloniu ir paslaugiu vyru, kažkokiu būdu susidomėjusiu būtent ja.

– Nebijok užmigti, mažiau, – šyptelėjo mergina. – Liksiu kiek reikės, o rytoj mes būtinai pažaisim. Sutarta?

Tai išgirdęs, berniukas stipriai apkabino Laurą ir įsikibęs į tėčio delną, nuėjo miegoti.

Taip Laura ir pasiliko pas Lauryną.

Mergina nepastebėjo, kaip praėjo metai. Laurynas buvo nuostabus partneris. Apipylė ją dėmesiu ir bučiniais, skyrė jai daug dėmesio. Ji buvo iš patenkinta – juk pagaliau gavo tai, apie ką ilgai svajojo būdama su Tomu. Tačiau kažkur giliai viduje nesijautė iš tiesų laiminga. Taip, jai patiko Laurynas ir jo dėmesys, bet kažko jai trūko. Ko tiksliai, ji negalėjo atsakyti. Gal aistros, spontaniškumo... Natūralu, kad to trūko, visgi Laurynas buvo tėtis, todėl jo dėmesį teko dalintis ir su Adomu. Berniukas Laurai netrukdė, netgi atvirkščiai, jį dievino ir nė negalėjo pagalvoti, kad jų maža ir jauki šeima galėtų atrodyti kitaip.

Gruodžio 24-oji buvo kaip niekad užimta. Į Vilnių pirmą kartą švęsti Kalėdų atvažiuoja Lauros tėvai, į svečius taip pat užsuks ir Lauryno mama. Jau nuo ankstyvo ryto mergina jaudinosi, net naktį sunkiai galėjo užmigti. Galvoje sukosi būsimų darbų sąrašas, o kur dar maisto gaminimas ir stalo paruošimas... Prie šventės ruošos žadėjo prisidėti ir Laurynas su Adomu, tačiau mergina norėjo viskuo pasirūpinti pati. Ne itin pasitikėjo vyrukais, be to, jie turėjo kitą užduotį – papuošti Kalėdų eglę.

Laikas greitai bėgo ir Laura nustebo išgirdusi skambutį į duris. Pasirodo, atvyko jos tėvai.

– Su šventėmis, mielieji! – džiugiai pasisveikino į vidų įžengę svečiai.

Lauros veidą išmušė raudonis. Ech, per anksti atvažiavo, ji nespėjo pasiruošti! Kol tėtis kalbėjo su Laurynu ir Adomu, mama užsuko į virtuvę prašnekinti mergina.

– Labas, dukryte, – meiliai pasisveikino. – Kaip tu laikaisi?

Mergina nežinojo ką ir beatsakyti. Tylėti ar viską pasakoti? O gal sumeluoti, kad viskas gerai? Tiesos, kaip iš tiesų jaučiasi, mergina nusprendė nepasakyti. Nenorėjo liūdinti mamos, ypač tokią šventišką dieną. Juk jie atvažiavo tokį ilgą kelią į Vilnių, todėl dabar skųstis, kad padarė klaidą apsigyvendama pas Lauryną ir pakvietusi juos Kūčių vakarienės, būtų tiesiog nepagarbu. Kaip ir prisipažinti, jog padarė klaidą palikdama Tomą. Juk galėjo jiedu likti drauge, dar bandyti atnaujinti santykius, būtų tikrai pavykę, bet... Geriau būčiau likusi viena.

– Nagi, dukryte, atsipalaiduok, – pamačiusi sudrėkusias merginos akis, ramino mama. – Spėsim pasiruošti vakarienei, nusiramink, nervintis tikrai nereikia. Duok man prijuostę ir tau padėsiu. Sutarta?

Papildomos rankos Laurai pravertė. Vos po valandos maistas buvo beveik paruoštas – teliko viską gražiai sudėti į lėkštes ir nešti ant stalo. Po pusvalandžio pasirodė ir Lauryno mama Ona, todėl netrukus visi sėdosi prie maistu nukrauto stalo.

Laikas prie stalo pralėkė žaibo greičiu. Susirinkusieji garsiai plepėjo ir gyrė Lauros ruoštą maistą. Mergina tik kukliai šypsojosi klausydamasi gražių žodžių. Jei ne mama, maisto būtų tekę laukti dar ilgiau.

– Hmh, – netikėtai atsistojo Laurynas ir paėmęs taurę vyno, prabilo: – Gerbiamieji, norėčiau jūsų dėmesio, – tarė ir palaukė kol visų akys pakryps į jo pusę. – Pirmiausia, noriu dar kartą padėkoti Laurai už paruoštą vakarienę. Mylimoji, buvo tikrai skanu, nė nenumaniau, kad tu taip skaniai gamini! Antra, noriu padėkoti ir atvykusiems tėveliams, ačiū, kad šį ypatingą vakarą sutikote atvykti pas mus ir visi drauge sutikti Kūčių vakarą. Ši diena kalendoriuje žymi ne tik Jėzaus Kristaus gimimą ar Kalėdų senelio apsilankymą kiekvieno pasaulio gyventojo namuose, bet ir mano bei Lauros draugystės pradžią, – tai taręs jis atsisuko į mylimąją. – Ačiū tau dar kartą, brangioji, kad lygiai prieš metus sutikau kartu su manimi ir Adomu praleisti Kūčių vakarą. Šį vakarą norėjau paklausti, ar norėtum su manimi praleisti kiekvieną Kūčių vakarą ir taip iki gyvenimo pabaigos?

Laura išpūtė akis, nesuprasdama apie ką kalba Laurynas. Iki gyvenimo pabaigos? Kiekvieną Kūčių vakarą? Tik pamačiusi mamos ašaras ir Onos plačią šypseną, viskas tapo aišku. Laurynas nori vesti Laurą.

– Brangioji, – vėl į ją kreipėsi vyriškis, tik šį kartą priklaupęs ant vieno kelio ir rankose laikydamas atidarytą dėžutę su blizgančiu žiedu. – Ar tekėsi už manęs?

Po metų. Tomas

Antras Kūčių vakaras kuomet Tomas leidžia laiką vienas. Tačiau šįkart jo nuotaika netgi kiek geresnė. Prieš keletą valandų grįžo iš netikėto draugų susitikimo – patys artimiausieji nusprendė, kad nori pasveikinti Tomą tikrąją gimimo dieną. Aštuonių žmonių kompanija jau nuo pietų linksmai laiką leido bare. Tą dieną baras dirbo iki septynių, buvo pasiūlymų pratęsti vakarą prie Kūčių vakarienės stalo, tačiau Tomas atsisakė. Įspūdžių ir laimingų akimirkų vaikinas gavo pakankamai, todėl norėjosi tik kristi į lovą ir miegoti.

Atsisveikinęs su draugais, Tomas nusprendė pareiti namo pėsčiomis. Oras pasitaikė tobulas – šaltukas maloniai kandžiojo skruostus, o iškritęs vakarykštis sniegas kūrė jaukaus vakaro atmosferą. Ir iš tiesų, vakaras atrodė tobulas, o Tomas pirmąkart po ilgo laiko pasijuto iš tiesų labai laimingas.

Pastarieji metai buvo gan duobėti. Nors programavimo kursai patiko, tačiau santaupos seko, todėl vaikinas bijojo, kad gali greitai nesusirasti darbo. Juk kas norės priimti trijų mėnesių trukmės kursius baigusį vyrą? Tačiau užsispyrimas ir tvirtos žinios leido jam pasiekti tai, apie ką taip nedrąsiai svajojo – darbą programavimo srityje. Pradėjęs nuo neapmokamos praktikos, Tomas greitai tapo jaunesniuoju specialistu, o dar gruodžio pradžioje vadovas minėjo Tomui, kad po Naujųjų metų turės jam labai gerų žinių.

Asmeniniuose santykiuose Tomui ne itin gerai sekėsi. Tiksliau, sekėsi niekaip, kadangi į priešingos lyties atstoves jis nė nenorėjo žiūrėti. Galbūt prie to prisidėjo ir trumpa draugystė su Upe, kuriai jis pats pasidavė. Mergina buvo draugiška, smalsi, pralinksmindavo jį sudėtingose gyvenimiškose situacijose. Taip pat gerai bučiavosi, tai irgi pliusas, tačiau toliau jų santykiai niekur nenuėjo. Turbūt dėl to, kad Tomo mintyse karaliavo Laura. Kaip jai sekasi? Ką ji veikia? Ar ji galvoja apie mane? Vaikinas suprato, kad reikia pamiršti merginą ir judėti toliau, tačiau jam sunkiai sekėsi. Juk kartu jiedu praleido šešerius metus, o širdies žaizdos taip greitai negyja.

Eidamas gatve Tomas prisiminė draugų linkėjimus jam. Sveikatos, daug pinigų, laimės, tokie buvo pagrindiniai linkėjimai vaikinui. Tačiau niekas iš draugų jam nelinkėjimo meilės. Galbūt pajautė, kad jis nepasiruošęs atverti širdį naujai pažinčiai? Apie Upę jie žinojo, kažkada net visi sėdėjo prie bendro stalo, tačiau antrąkart jos niekas nematė. Kaip ir naujos merginos šalia Tomo.

Tomas buvo netoli namų. Paspartino žingsnį, nekantravo grįžti į šiltus namus ir išgerti arbatos puodelį, visgi ilgiau pabuvus gryname ore, darėsi šalta. Kaip ir nejauku – ištuštėjusios gatvės po dvidešimties minučių ėjimo neatrodė tokios jaukios kaip prieš pradedant eiti. O dar tas šešėlis, stovintis prie laiptinės... Prieš porą dienų lyg tyčia sugedo lemputė prie laiptinės durų, o ją pakeisti atvažiuos tik po savaitės. Todėl Tomas, priartėjęs arčiau namų, išsitiesė, stipriai suspaudė kumščius striukės kišenėse ir pasiruošė pulti, jei netyčia šešėlis imtų prie jo lįsti. Maža tikimybė, kad puls, tačiau vaikinas norėjo būti pasiruošęs.

Visgi pamačius, kas stovi prie durų, akimirksniu atsileido kumščiai ir pranyko baimė.

Padariau klaidą. Laura

– Tu? – išputęs akis paklausė Tomas, tarsi netikėdamas tuo, ką mato.

– Aš... – patyliukais atsakė Laura.

– Kąą... Ką čia veiki?

– Nežinau... – beveik sušnabždėjo.

– Bet kodėl... tu čia? – nepasidavė Tomas.

– Jei žinočiau pati, atsakyčiau...

Laura iš tiesų taip ir jautėsi. Ji nesuprato, KAIP ir KODĖL atsidūrė prie Tomo namų. Buvo didelė tikimybė, kad Tomas gyvena kažkur kitur. Be to, iš kur ji galėjo žinoti, kad būtent Kūčių vakarą Tomas leis namuose? Galėjo juk būti pas draugus ar giminaičius. Galbūt su nauja mergina, bet... Jis čia. Laurai pasisekė – prie laiptinės ji prastovėjo gerą pusvalandį, o Tomas pats pas ją atėjo.

– Užeisi į vidų?

Laura linktelėjo ir paklusniai nusekė iš paskos.

Bute niekas nepasikeitė. Tos pačios užuolaidos, baldai, spalvos. Laura vėl pasijuto tarsi namuose – pagaliau ji grįžo ten, kur taip troško širdis! Su Laurynu buvo gera, ir pas Gintarę buvo gerai, tačiau sugrįžusi į buvusius namus, atrodo, jos plaučiai vėl galėjo giliai įkvėpti.

– O kur Kalėdų eglutė? – susidomėjo Laura, pastebėjusi, kad kampe prie televizoriaus, kuriame jie puošdavo žaliaskarę, dabar tuščia. – Nejau nelauki Kalėdų senelio?

– Ne tas galvoje, – sausai atkirto. – Nori arbatos? Vandens?

– Vandens. Ačiū.

Tomas nupėdino į virtuvę, palikdamas Laurą vieną. Ji atsargiai prisėdo ant sofos, dar kartą apsižvalgė aplink svetainę. Kiek daug matė šios sienos! Jeigu jos galėtų prabilti, ar pasveikintų Laurą, pabėgusią nuo šventinio stalo?

Vos tik išgirdusi Lauryno klausimą, Laura suprato, kad negali už jo tekėti. Kad ir koks dėmesingas, rūpestingas ar kitoks -ingas Laurynas yra, ji jo nemyli. Pasidavė jo kvietimui švęsti Kūčias kartu ir galiausiai nesugebėjo tvirtai pasakyti ne tik jam, bet ir Adomui NE.

Ji renkasi Tomą, bet ar tam ne per vėlu?

Buvęs mylimasis grįžo su puodeliu arbatos ir stikline vandens. Padavė gėrimą merginai ir pats prisėdo priešais ją, ant pufo, laikydamasis atstumo.

– Bijai manęs? – paklausė Laura.

– Kodėl turėčiau?

– Bent jau pati prisibijau savęs... Įsivaizduoji, pabėgau nuo Kūčių stalo išgirdusi klausimą, ir tiesiai pas tave, – šyptelėjo Laura, bet pamačiusi, kad Tomo veide nesujudėjo nei vienas raumuo tai išgirdus, tęsė toliau: – Man pasipiršo, o aš nieko neatsakiau ir pabėgau.

– Ir ką?

– Tomai... – merginos akyse sužibėjo ašaros. – Aš padariau klaidą palikusi tave...

Nusišneki. Tomas

Lauros skruostais riedėjo ašaros, tačiau Tomas nieko negalėjo su savimi padaryti. Vidus degė iš noro būti kartu su Laura (juk ji pati sugrįžo!), tačiau įžeisti jausmai neleido taip lengvai pamiršti to, kas nutiko.

Laura paliko Tomą, o praėjus metams sugrįžo ir verkia, kad nori pas jį.

– Tai nebuvo klaida, – kalbėjo Tomas. – Nežinau kaip tu, bet aš puikiai gyvenu. Turiu naują darbą, kylu karjeros laiptais. Turiu daug draugų, gerai leidžiu laiką. Ir už visa tai turėčiau padėkoti tau, Laura. Taigi, labai ačiū.

Ką tu čia nusišneki, Tomai, pyktelėjo vidinis balselis. Nieko panašaus nėra! Na ir kas, kad turi darbą ir draugų, tačiau niekaip negali pamiršti Lauros. Kiekvieną dieną, mažiausiai bent kartą, pagalvodavo apie ją. Kelis kartus netgi buvo sustabdęs nepažįstamas merginas gatvėje, kurios pasirodė panašios į buvusią mylimąją. Ką jau kalbėti apie erotines fantazijas – juk kai negalėdavo ilgai užmigti, masturbuodavosi ir svajodavo, kaip vėl liečia Laurą... Tavo gyvenimas tikrai nėra puikus.

– Atsiprašau, – sumurmėjo Laura ir pakilo nuo sofos. – Nežinau kas užėjo, nekreipk į mane dėmesio.

Tomas stebėjo, kaip mylimoji delnais braukė per veidą ir nuskubėjo link koridoriaus. Girdėjo, kaip rengiasi paltą, maunasi batus, tačiau sėdėjo lyg prisuktas prie pufo ir negalėjo pajudėti iš vietos. Lyg paniręs į transo būseną, Tomas negalėjo pajudėti, tik girdėjo Lauros alsavimą, kiekvieną jos išleidžiamą garsą, iki kol galiausiai garsiai trinktelėjo durys.

Tuomet jis pabudo. Ir suprato, kad daugiau niekada jos neišvys.

Tuojau pat. Laura

Kokia ji kvailė! Ką ji sau manė atvažiuodama pas Tomą? Kad jis lauks jos plačiai pravėręs buto duris? Stipriai apkabins ir džiaugsis, kad pagaliau ji sugrįžo? Kodėl Laura elgiasi taip neatsakingai, tarsi galvodama, kad visas pasaulis sukasi apie ją? Jog visi elgiasi taip, kaip nori ji? Kas jai negerai?

Iš kišenės ištraukė išmanųjį – ten buvo krūva neatsakytų skambučių ir žinučių. Nuo Lauryno, mamos, tėčio. Turbūt jie jaudinasi, nes Laura išbėgo taip ir nepasakiusi, kur ji išskubėjo. Jeigu būtų pasakiusi, kad pas Tomą, niekas nebūtų jos išleidęs. Juk Tomas – praeitis, bent jau taip visus metus save bandė įtikinti Laura, tačiau nesėkmingai. Ji tebemyli jį.

Netoliese buvo vaikų žaidimų aikštelė. Nors lauke buvo žvarbu, tačiau mergina nežinojo kur dabar galėtų sugrįžti. Lauryno namai netinka, o Gintarės nėra namuose. Tomas nenori jos matyti, tą aiškiai jautė iš kalbėjimo manieros, tad kas jai teliko? Nebent paskambinti tėvams ir prisipažinti, kad visiškai susimalė jausmuose, todėl norėtų kartu su jais grįžti į kaimą. Ir tuojau pat.

Mergina nusprendė paskambinti mamai ir paprašyti atvažiuoti jos paimti, tik staiga pamatė, kad prie jos kažkas artinasi...

Laiminga pabaiga

Išbėgęs iš laiptinės, Tomas nežinojo kur ieškoti Lauros. Gali būti, kad mergina išsikvietė taksi ir nuvažiavo nežinomais keliais. Tačiau širdis jautė, kad mylimoji kažkur netoliese. Tomas negali leisti Laurai dingti iš jo gyvenimo.

Taip, jis dar pyksta. Aišku, kad jam buvo ne itin malonu vėl ją pamatyti. Tačiau būtų blogiau prarasti Laurą – merginą, kuri nusipelnė dar vieno šanso. Jie abu to nusipelnė.

Išvydusi pažįstamą veidą, akimirką Laura pagalvojo, kad jai vaidenasi. Tarsi jos smegenys iškrėtė pokštą ir priešais save ji mato Tomą.

– Kaip gerai, kad tave radau, – kiek pridusęs apsidžiaugė Tomas. – Dėkui Dievui, kad nepabėgai.

– Kad neturiu kur, – tyliai atsakė, manydama, kad girdi ne mylimojo, bet svetimą balsą.

– Būk su manimi, Laura, – tvirtai atsakė Tomas. – Ir aš labai rimtai. Noriu tavęs ir negaliu įsivaizduoti gyvenimo be tavęs. Užteko šių metų, ačiū, daugiau nebenoriu. Aš vis dar tikiu mumis ir manau, kad gali mums pasisekti. Tikrai! Visu kūnu jaučiu, kad turime dar kartą bandyti, nes... nes... Po galais, Laura, aš myliu tave!

– Myli mane? – netikėdama tuo, ką išgirdo, pakartojo. – Tu mane myli?

– Taip, – tvirtai pakartojo Tomas. – Myliu. Ir nenoriu tau leisti išeiti, supranti? Tiek daug kartų bandėme kovoti dėl santykių, bet vis nepavyko. O šį kartą aš ruošiuosi kaip reikiant pasistengti. Laura, daugiau nenoriu tavęs paleisti.

Mergina pažvelgė į mylimąjį. Ji sunkiai galėjo patikėti tuo, kas vyko. Tomas nori kovoti dėl jų santykių! Tomas, kuris prieš mažiau nei valandą buvo toks šaltas ir nejautrus, dabar stovi priešais ją ir sako, kad myli. Kad nori būti drauge. Kad pasiruošęs kovoti dėl bendros laimės.

Lauros tyla vertė Tomą nerimauti. Žvelgiant iš šalies, jam ir pačiam visa situacija pasirodė kiek keista. Juk namuose taip šaltai kalbėjo su Laura, o dabar sako, kad myli! Turbūt tokia ir yra ta meilė – nė nepagalvojęs įgeli antrai pusei, šaltai elgiesi, tačiau supratęs, kad jam ar jai skauda, skubi ištaisyti situaciją ir prašai atleidimo. Jis nepyksta ant Lauros, netgi priešingai, norėtų jai padėkoti, kad supratusi, jog širdis trokšta Tomo, atvyko prie namų ir laukė, kada galėtų su juo pasikalbėti.

– Aš... aš... Aš ir nenoriu tavęs paleisti, – prisipažino Laura. – Myliu tave ir noriu būti tik su tavimi. – Mergina atsistojo ir stipriai apkabino Tomą.

Iš dangaus ėmė kristi baltos snaigės. Nors gatvių žibintai kiek pritemo, tačiau danguje įsižiebė kelios dešimtys naujų žvaigždžių, apšvietusių vienas kito pasilgusios poros bučinį.

PABAIGA