Paskutinis šansas. Gruodžio 22 diena

Skambutis. Tomas

Buvo trečia ryto, tačiau Tomas neskubėjo į lovą. Vaikystėje mama jam nebūtų leidusi taip ilgai naktinėti Kūčių naktį – visgi Kalėdų senelis net ir šventą dieną atidžiai stebi, ar pasaulio vaikai nuėjo laiku miegoti. Nepaisant to, kad pirmąją dovaną Tomas jau išpakavo, Kalėdų rytą, po egle, laukdavo dar vienas siurprizas. Pas Lauros tėvus visi eidavo anksti miegoti, tikėdami, kad kuo anksčiau nueis gulti, tuo greičiau pas juos užsuks Kalėdų senelis. Panašiai buvo ir pas krikštamotę, tačiau ji argumentuodavo, kad per televizorių nieko įdomaus nerodo, todėl laikas poilsiui.

Tačiau šiais metais viskas kitaip – Tomas daro tai, ką nori. Seniai nebejautė tokios laisvės, visgi kaip vadovui jam tekdavo dvigubai daugiau dirbti ir viską spėti laiku. O kur dar santykiai, kuriuos bandė gelbėti, bet nieko nesigavo... Visgi radęs raktus pašto dėžutėje galiausiai suvokė, kad vienintelis žmogus, dėl kurio turi stengtis, yra tik jis pats. Juk Laura dingo iš jo gyvenimo... Todėl jis ir daro tai, ką nori. Pasėdės prie kompiuterio dar valandėlę ir nueis miegoti. Jeigu akys nesimerks – vėl žiūrės filmus. Rytoj atsikels tada, kuomet norės, bet dėl visa ko nusistatys žadintuvą šeštai vakaro, nes aštuntą susitiks su pora draugų mieste paminėti jo gimtadienio.

Vos tik telefoną padėjo ant kompiuterinio stalo, atėjo žinutė. Nuo Upės.

Su gimimo dienaaaa!!!! Sorry, kad vėluoju, bet linkiu daug laimės, gero naujo darbo ir meilės!!!

Tomas šyptelėjo perskaitęs linkėjimus.

Niekur nevėluoji, ačiū už sveikinimus : )

Paspaudė SIŲSTI, tačiau po kelių sekundžių parašė dar vieną žinutę.

nesimiega? Ką veiki?

Ką tu darai, subarė save Tomas ir ėmė gailėtis išsiuntęs antrąją žinutę. Nors su Upe jiedu praleisdavo daug laiko susirašinėdami, tačiau giliai viduje jautė, kad visa, kas buvo susiję su buvusiu darbu ir santykiais, turėtų pamiršti. Kaip ir Upę, juk ji jam ne draugė. O dar ta jos nuotrauka...

Lol čilinu prie eglutės, laukiu kada Kalėdų senis atneš man naujausią iphone : )

Vaikinas šyptelėjo perskaitęs žinutę. Joje netgi atpažino senąją Upę – per gerai apie save galvojančią merginą, sugalvojusią, kad nori užkariauti vadovo širdį.

Ir vos tik Tomui pradėjus rašyti žinutę, Upė atsiuntė dar vieną.

Kodėl tu nemiegi? Call?

Hmmm, Tomas susimąstė ir pažvelgęs į laiką ekrane nustebo – jau buvo pusę keturių. Kalbėtis su Upe tokią valandą ne itin norėjosi, tačiau mergina buvo greitesnė. Tomas kiek nenoriai paspaudė žalią mygtuką.

– Su šventom Kalėdom! – vos tik jam pridėjus ragelį prie ausies, garsiai pasveikino Upė. – Ir dar kartą su praėjusiu gimtadieniu!

– Ačiū ačiū, ir tave, – kiek kuklindamasis atsakė Tomas. – Labai jau dažnai sveikini mane su gimtadieniu, todėl jaučiu pareigą ir tave kelis kartus pasveikinti. Tik pasakyk, kada didžioji diena.

– Liepos šeštą, – išpyškino. – Gerai, kad tėvai nesugalvojo manęs pavadinti Mindauge, – tai ištarusi garsiai nusijuokė.

– Na, galėjai būti ir Morta, – įsiterpė Tomas.

– Morta?

– Karaliaus Mindaugo žmona. Juk ir ją karūnavo tą pačią dieną, – prisiminė kažkada girdėtą faktą Tomas, tačiau iš Upės tylos suprato, kad istorija jai ne prie širdies, todėl pakeitė temą: – Liepos šešta puiki diena gimti. Šilta, saulėta, plius, nedarbo diena. Priešingai nei man, dar per pačią šeimyniškiausią dieną metuose.

– Nagi, nurimk, – ramino jį Upė. – Spėju, vaikystėje labai patiko gimtadienis per Kūčias, turėjai gauti daug dovanų, priešingai nei likusieji mirtingieji. Man būtų patikę.

Tomas šyptelėjo. Galbūt mergina ir teisi, tačiau ne visada šventės buvo mielos širdžiai. Ypač po to, kai neliko mamos ir laiką teko leisti su krikštamote. Aišku, galėjo atsisakyti pakvietimo, tačiau nedrįso, juk giminaitė. Kiek geresnės šventės tapo sutikus Laurą, ypač po jos šiltos šypsenos ir saldžių bučinių, pasitikusių jį kiekvieną gimtadienio rytą.

Pamiršk ją, piktai įsakė užsisvajojusiam protui. Lauros nėra šalia, jis vienas namuose, puikiai leidžia laiką ir jam nieko netrūksta.

– Kitais metais pasikeiskim, ok? – po truputės pauzės atsakė. – O dabar geriau papasakok kodėl nemiegi, bet iš tiesų. Nemiga? Per daug privalgei baltos mišrainės?

Upė garsiai nusikvatojo išgirdusi klausimą.

– Taigi nevalgau baltos mišrainės, – kiek priekaištaudama atsakė, tarsi Tomas turėtų tai žinoti. – Nepatinka majonezas, o dar tie žirneliai, fui! O nesimiega, nes apie viską galvoju ir permąstau. Na, reflektuoju praėjusius metus ir... Galvoju apie tave. Gal net kiek per daug. Todėl ir sugalvojau parašyti.

– Galvoji apie mane?

– Jo... – kiek susigėdusi atsakė. – Bet pamiršk ką pasakiau, leptelėjau nesąmonę. Nesitikiu nieko iš tavęs ir šiaip, prigėriau kalėdinio vyno ir dabar spangstu nesąmones. Geriau eisiu miegoti.

Tomas tylėjo. Neišmanė ką tokiu atveju daryti. Upė, nors ir erzinanti, bet turi savotiško žavesio. Kaip ir daugybę minusų, tarp kurių būtų jaunatviškas entuziazmas ir galvojimas, kad žino geriau nei kiti. Pavyzdžiui, kad gali suvilioti vadovą. Ar ji bent turi vertybinį stuburą? Kuo ji gyvenime tiki?

Laura buvo visiška priešingybė. Daug mokėsi ir galiausiai atradusi save švietime, nusprendė, kad jos gyvenimo tikslas – išugdyti dorus ir pagarbius Lietuvos piliečius. Todėl ir pasirinko dirbti vaikų darželyje, su pačiais mažiausiais, tikėdama, kad tokiu būdu prisidės prie ateities visuomenės gerinimo. Nors ir alga nebuvo itin didelė, tačiau Laura nesiskundė ir nė negalvojo apie kitą profesiją. Juk ugdymas – tai jos pašaukimas.

Upė, kaip buvo pastebėjęs Tomas, nė nenumanė ko nori iš gyvenimo. Tačiau dabar sako, kad galvoja apie jį. Siūlau pamiršti mane, Upe. Dabar man reikia susitvarkyti save.

– Labanakt, Tomai, – kiek patyliukais atsisveikino. – Man jau laikas miegoti. Tikiuosi, kad nesutrukdžiau tavęs.

Po velniais, patylomis nusikeikė. Suprato, kad po kelių akimirkų pasielgs gal kiek neprofesionaliai, bet... kodėl jam tai turėtų rūpėti? Šiais metais Upė jam kaip reikiant patampė nervus, tačiau buvo šalia, kai Tomas nė nenumanė, kad jam to reikia. Jis bando apsimesti, kad leisdamas laiką vienas Kūčių vakarą jaučiasi laimingas, tačiau tai ne tiesa. Na ir kas, kad gimimo dieną veikė ir valgė ką norėjo, gėrė alų ir žiūrėjo veiksmo filmus, kol tuo tarpu kiti sėdėjo prie vaišėmis nukrauto stalo su pačiais artimiausiais. Tomui to trūko – jaukios namų suirutės, skubėjimo, pokalbių prie stalo ir ankstyvo ėjimo miegoti. Jam trūko Lauros šeimos – tėčio nepadorių juokelių ir mamos išraudusių žandų išgirdus nevykusį anekdotą. Netgi amžinai susiraukusios Lauros močiutės pasiilgo!

Tačiau labiausiai jam trūko Lauros. Kad ir kaip bandė apie ją negalvoti, ištrinti iš atminties, tačiau nepavyko. Jis negali apie ją negalvoti, tačiau... Ar jai trūksta Tomo? Turbūt, kad ne, ypač jei nepasveikino jo su gimtadieniu. Turėčiau ją pamiršti...

– Upe, palauk, – Tomo širdis sparčiai plakė, jog atrodė, kad tuoj iškris iš krūtinės. – Dar neskubėk, pasikalbėkime.

– Gerai, – pasigirdo krizenimas kitapus ragelio. – Ką nori išgirsti?

Tomas susimąstė.