Paskutinis šansas. Gruodžio 21 diena

Ką? Laura

– Ar... Ar gali tai pakartoti?

– Miela Laura, – atsikrenkštė Laurynas, – aš ir Adomas kviečiame tave rytoj kartu valgyti Kūčių vakarienės. Kadangi ir patys sergame, tavo bacilos mums nė kiek nebaisios.

– Pakartok ką prieš tai sakei, – prašė Laura. – Negaliu patikėti, kad... kad tai tu ištarei.

– Ką, būtent? – Laurynas pakėlė antakį. – Kad Adomas tave dievina? Kad be tavęs neįsivaizduojam savo gyvenimo? Kad jei ne tu, nežinau kaip būčiau išgyvenęs gruodžio mėnesį?

– Aš ne apie tai... – nepasidavė Laura.

Jiedu sėdėjo Lauryno automobilyje. Priešais juos – blizganti Vilniaus panorama, kurią galėjai pamatyti sustojęs ant Tauro kalno. Paskutinįkart Laura čia buvo su Tomu ir gana seniai, o dabar ji – su Laurynu, ištarusiu žodžius, kurių nesitikėjo išgirsti.

– Suprantu, elgiuosi netinkamai tau apie tai užsiminęs, tačiau... Negaliu ilgiau tylėti, o šventinis laikotarpis pasirodė tinkama proga apie tai pasikalbėti, – jis giliai įkvėpė ir po keletos sekundžių lėtai iškvėpė. – Tu man patinki, Laura. Tikrai. Suprantu, kad esu vyresnis, turiu sūnų, o tu jo auklė, tačiau nebegaliu ilgiau slėpti to, ką jaučiu. Suprasiu, jeigu tu į tai atsakysi neigiamai. Tikrai nebijok išsakyti visko tiesiai šviesiai.

Laura nežinojo ką atsakyti. Taip, Laurynas vyresnis, tačiau puikiai atrodo, yra jaunatviškas ir geras pašnekovas. O koks nuostabus tėtis Adomui! Bet... ar to pakanka? Ką ji jaučia šiam vyriškiui?

Labiausiai kas trikdė Laurą, tai faktas, kad ji nepastebėjo, jog Laurynas jai simpatizuoja. Vėl kartojasi ta pati istorija, pagalvojo prisiminusi pirmąjį vaikiną Joną, kuris, panašiai kaip Laurynas, jai simpatizavo. Veiksmas vyko paskutiniais gimnazijos metais. Dvylikta klasė, egzaminai ir ką daryti toliau – tai buvo pagrindinės merginos problemos, kurias ji aptardavo su geriausiu draugu Jonu. Vaikinas padėjo jai mokytis, kartu sprendė asmenybės testus ir netgi ieškojo studijų programų, kurios galėtų sudominti Laurą. Iš pradžių ji sutriko, kad Jonas siūlė studijuoti tik Kaune (Laura buvo aiškiai pasakiusi, kad nori į Vilnių), bet atėjus pavasariui ji išgirdo lemtingą klausimą:

– Ar nori būti mano mergina?

Laura nenorėjo, bet sutiko. Kodėl? Nenorėjo nuliūdinti draugo. Galiausiai ėmė galvoti, kad meilė ateis kiek vėliau, todėl nusprendė, kad turi suteikti šansą Jonui. Tačiau draugystė truko neilgai – atėjus spalio mėnesiui, jiedu išsiskyrė. Be didelių barnių, gražiai, o tam turbūt padėjo ir faktas, kad Laura gyveno Vilniuje, o Jonas – Kaune.

Istorija vėl kartojasi. Kaip Laura nepastebėjo, kad Laurynas jai simpatizuoja? Ar jis rodė bent kokius ženklus, kad ši jam patinka? Na, dažniausiai parveždavo ją namo arba iškviesdavo taksi ir sumokėdavo. Ne kartą davė daugiau pinigų nei turėtų, bet tik todėl, kad neturėjo mažesnės vertės banknotų. Sakydavo, kad ji to nusipelnė arba palikdavo grąžą tarsi kompensaciją už kelionę atgal namo. Porąkart jiedu kartu ir pavakarieniavo (jeigu galima TAI vadinti vakariene). Nieko prašmatnaus nebuvo, tik pora picų iš netoliese įsikūrusios picerijos, gaivieji gėrimai ir pokalbiai, per kuriuos Laura pasijuto saugi ir vertinama.

Nejau tai buvo suplanuota? Tokiu būdu Laurynas bandė ją palenkti į savo pusę?

– Ką galvoji, Laura?

– Ką? – neišgirdusi Lauryno klausimo garsiai paklausė.

– Ar... Kaip sunku tai vėl ištarti, bet... Ar norėtum su manimi nueiti į pasimatymą? Suteiksi man šansą?

Laura nežinojo ką ir atsakyti.

Ar būtų blogai, jei atsakytų neigiamai? Greičiausiai prarastų darbą, todėl tektų dar ilgai gyventi su Gintare. Laurynas įsižeistų, kad ši nesutiko, todėl lieptų lipti iš automobilio ir kulniuoti atgal pas draugę. Grįžusi imtų gailėtis savęs, kad taip nesėkmingai užbaigė metus, todėl panirtų į dar didesnę depresiją.

Teigiamas atsakymas sufleruoja, kad gyvenime atsirastų daugiau šviesos. Laurynas – žavingas vyras, o jo kompanija merginai buvo visada maloni. Adomui ir taip patinka Laura, todėl nebūtų sudėtinga susidraugauti su berniuku. Auklės darbas taptų kasdienybe, kadangi sąžinė neleistų prašyti atlygio už berniuko priežiūrą. Tačiau didelė tikimybė, kad vyriškis pakviestų ją apsigyventi pas save erdviame trijų kambarių bute.

Fui, Laura! Nežinojau, kad tu materialistė ir viską apskaičiuojanti!

– Tai kaip, Laura? Sutinki?

Tobulos šventės. Tomas

Ir nors Kūčių vakarą Tomas leido vienas, jis seniai nesijautė toks laimingas. Jau nuo ankstyvo ryto į telefoną skriejo gimtadienio sveikinimai, į kuriuos jis atsakė su plačia šypsena veide. Visgi šiandien – jo gimtadienis, jo diena, kuria jau daugybe metų dalinosi su Jėzumi (ne kartą draugams juokavo, kad jiedu dvynukai, todėl gimtadienius švenčia tą pačią dieną), bet nusprendė, kad šiais metais viskas bus priešingai. Pirmą kartą po daugybės metų jis švęs SAVO gimtadienį. Ir būtent vienas, taip, kaip jis nori.

Dažniausiai gruodžio 24-ąją pasitikdavo kelyje. Su Laura skubėdavo pas jos tėvus į kaimą, kur jau laukdavo nukrautas vaišių stalas. Uošviai meiliai jį pasitikdavo ir niekdama nepamiršdavo, todėl jis gaudavo dvigubai daugiau dovanų. Per Kūčias – gimtadienio dovaną, kurią (galimai!) pasiūlydavo Laura, o Kalėdų rytą po egle rasdavo mielą menkniekėlį – pirštuotas pirštines, šiltas kojines ar šlepetes. Tomas vertino tokį rūpestį, tačiau net ir tai neužpildydavo jo širdyje tuštumos, kurią paliko motinos mirtis. Visgi ji labiausiai stengdavo, kad sūnus neliktų nuskriaustas per didžiąsias metų šventes. Galbūt tokiu būdu ji bandė atsiprašyti sūnaus, kad gimė švenčių laikotarpiu, todėl kiekvieną kartą stengdavosi jį palepinti. Pavyzdžiui, per vienuoliktą gimtadienį padovanojo sūnui kompiuterį ir leido visą naktį prasėdėti priešais ekraną! Netgi prie Kūčių stalo Tomas nesėdėjo – jo kūną užliejo tokia didžiulė laimė, kad galiausiai nesugebėjo susikaupti. Kitas įsimintinas gimtadienis – šventinė vakarienė, kuomet ant stalo buvo ne dvylika patiekalų, o mėgstamiausi Tomo užkandžiai ir didžiulis šokoladinis tortas. Kepta traški vištiena, bulvių traškučiai, rūgštūs guminukai, karštas šokoladas – Tomas negalėjo patikėti, kad per gimtadienį nereikės valgyti sūrios silkės! Aišku, tokiomis vaišėmis nebuvo itin patenkinta močiutė, tačiau jai mama buvo paruošusi tradicines Kūčių vaišes, kurių nereikėjo valgyti berniukui.

Mirus motinai, dingo ir netradiciniai Kūčių vakarai. Kadangi šventes leisdavo su krikštamotės šeima, teko sėstis prie tradicinio vakarienės stalo, prieš valgį pasimelsti, susikaupti ir valgyti tai, kas paruošta. Tomas buvo dėkingas giminaitei už svetingumą, tačiau nepaisant to, jis mieliau būtų likęs vienas ir švęstų taip, kaip nori jis. Tačiau baimė nuvilti artimuosius buvo stipresnė, todėl tyliai kentėjo laukdamas, kada galės pakilti nuo vaišių stalo ir eiti miegoti.

Tačiau šįkart viskas kitaip. Tomas vienas ir gali daryti tai, ką nori. Krikštamotė nežino, kad jis išsiskyręs, todėl nesulaukė kvietimo jungtis prie šventinės vakarienės (jeigu žinotų, būtų viskas kitaip). Laikrodis rodė aštuntą vakaro, už lango – krentančios snaigės, priešais akis – įjungtas veiksmo filmas ir didžiulė pica su malta mėsa. Šaldytuve stovi pora butelių alaus, o užkandžių stalčius virtuvėje prigrūstas bulvių traškučiais su krapais ir rūgščiais guminukais.

Pasibaigus filmui, Tomas neskubėjo įsijungti kitą. Tingiai nuėjo iki šaldytuvo, išsitraukė alų ir pažvelgė pro virtuvės langą. Oras buvo nurimęs, ant šaligatvių spindėjo sniegas. Dangus tamsus, matėsi vos pora žvaigždių, o viena iš jų itin ryškiai žibėjo, tarytum pastebėjusi Tomą, mirktelėjo jam akį.

– Ačiū tau, mama, – garsiai padėkojo jis, nė pats tiksliai nesuprasdamas, kam tai buvo skirta – prisiminimams apie mamą ar žvaigždei, stebėjusiai jį iš tolimiausio visatos kampo.