Paskutinis šansas. Gruodžio 20 diena

Po dviejų savaičių. Laura

Bene pirmą kartą gyvenime Laura stengėsi kuo mažiau galvoti apie artėjančias žiemos šventes. Apie skyrybas nebuvo pranešusi tėvams, todėl laukė gana nemalonus pokalbis. Taip pat sušlubavo sveikata – perštėjo gerklę, nosis varvėjo, tačiau dar nebuvo pakilusi temperatūra. Ir nors dirba darželyje jau kelerius metus, tačiau atėjus šaltajam sezonui Laura apsikrečia nuo vaikų virusinėmis ligomis. Šie metai ne išimtis.

Galbūt taip dar geriau, pagalvojo mergina plikydama arbatą. Nereikės gįžti pas tėvus ir aiškinti, kodėl išsiskyrė su Tomu. Pranešus, kad apsirgo, tėvai lieps likti Vilniuje. Mama paklaus, ar ši buvo pas gydytoją, o tėtis pasiteiraus ar turi pinigų vaistams. Abu palinksės galvą išgirdę atsakymus ir palinkės dukrai sveikatos. Tobulas planas.

Tačiau liko dar vienas dalykas, kurį Laura tikėjosi atlikti iki Kūčių vakaro. Ji norėjo grąžinti Tomui buto raktus. Praėjo mėnesis po skyrybų, bet taip ir nerasdavo laiko tai atlikti. O gal ir nesistengė? Gali būti. Juk raktai – tarsi vienintelė bendra gija, jungianti Laurą ir Tomą. Galbūt dar kažkur giliai širdyje mergina tikėjo, kad raktų prireiks (bent jau likusiems daiktams surinkti), tačiau bėgančios dienos parodė, kad sugrįžti pas Tomą ji neskubėjo. Nenorėjo jo trukdyti arba užklupti netikėčiausią akimirką, kaip tai nutiko tą nelemtą penktadienio vakarą. Kas žino, gal vėl ji įsibrautų nelaiku?

Todėl šiandien, gruodžio 23 dieną, Laurai tai padarys. Išsikvies boltą, nuvažiuos pas Tomą ir paliks raktus pašto dėžutėje. Daugiau neis į butą, nebandys susigrąžinti likusių daiktų, jai to nereikia.

Palikusi buto raktus, Laura pradės naują gyvenimą.

Dovana. Tomas

Nejau Laura kątik išėjo iš jo daugiabučio laiptinės? Pasivaideno, pagalvojo jis ir uždarė automobilio dureles. Turbūt taip su juo žaidžia pasąmonė, vis dar verčianti jį gailėtis, kad buvo susitikęs su Upe kavos.

Porą savaičių jis vengė to susitikimo. Ne itin degė noru pamatyti Upę (dėl gan akivaizdžių priežasčių), o ir pats buvo pasinėręs į programavimo kursus. Nemanė, kad vos tik parašius elektroninį laišką dėl kursų pradžios, apie laisvą vietą bus pranešta jau kitą dieną. Ilgai nelaukęs jis sutiko – darbo neturi, antros pusės taip pat, todėl neliko nieko kito kaip tik pradėti mokytis. O mokslai jam patiko.

Vieną dieną pats pajuto, kad nori su kuo nors pasikalbėti. Draugai tam netiko (niekas nežinojo apie skyrybas ir bedarbystę), o Upė pasirodė tas žmogus, kuris jį supras, kad ir kaip tai keistai beskambėtų. Visgi po pastarųjų įvykių mergina parodė savo kitą veidą. Susirašinėdamas su Upe, Tomas pastebėjo, kad mergina paprasta, mandagi, šmaikšti. Nuomonė nepasikeitė nei jiems kalbant telefonu – Upė nebandė jo vilioti, netgi priešingai, juokavo ir ne kartą privertė Tomą nusišypsoti.

Susitikimas kavinėje praėjo sklandžiai. Kadangi lauke buvo vėjuota, jiedu kelias valandas praleido šnekėdami ir gerdami kavą. Per tą laiką buvo aptarti ir ofiso reikalai, nors Tomas to ir neprašė.

– Kai tave išmetė iš darbo, tapo neįmanoma dirbti, – prisipažino Upė, šakute atsignybusi gabalėlį pyrago. – Rolandas tapo tironu, ėmė sekti kiekvieno žingsnį. Pavyzdžiui, pradėjo užsirašinėti kas ir kaip dažnai išeina parūkyti, o pamatęs, kad rūkorius išeina laiku iš ofiso, užsipuola. Neva, rūkymo pertraukėlių jis neapmoka, todėl reikia atidirbti.

– Na, mane irgi erzino rūkoriai, – bandydamas sušvelninti padėtį, pakomentavo Tomas.

– Tu bent normalus vadovas buvai, – neatlyžo Upė. – Ir niekas tiek daug anksčiau nerūkė, o dabar eina vienas po kito, nes negali pakęsti Rolando. Tik rūkykloje gali nuo jo pasislėpti. Jis tarsi koks tironas pamėgo vaikščioti aplink ofisą, spoksoti ką kiekvienas veikia. Nepamiršta ir pakomentuoti, kad, pavyzdžiui, lėtai dirba, nors pats prieš penkiolika minučių perdavė užduotį. Sunku apibūdinti situaciją, reikia ją pamatyti, bet... Nelinkėčiau tau to patirti.

Tomas nė nebūtų sutikęs grįžti atgal į įmonę. Jis jautėsi laimingas mokydamasis naujų dalykų, kurie jam patiko ir puikiai sekėsi. Kadangi pamokos vyko vakarais, dienos metu Tomas visą dėmesį skirdavo praėjusios pamokos apžvalgai, kartodavo išpręstas užduotis ir atlikdavo papildomas, jeigu tokių užduodavo mokytojas.

– Kaip tau sekasi? Ar ilgiesi komandos? – smalsavo Upė.

– Jei atvirai, ne, – juokdamasis atsakė Tomas ir papasakojo kaip atrodo jo dienos. Vaikinas iš tiesų jautėsi laimingas darydamas tai, ką turbūt seniai turėjo pradėti. Tačiau, gan simboliškai, viso to ėmėsi tik likęs vienas, netekęs darbo ir meilės.

Laikas Upės draugijoje tarsi praskriejo. Mergina turėjo skubėti į traukinį, į gimtinę, švęsti Kalėdų. Tomas pasiūlė ją pavežėti iki traukinių stoties, todėl jie turėjo kelias akimirkas pratęsti pokalbį.

Pasirodo, Upė turi dvi seseris ir brolį, kurie kiekvienais metais susirenka pas tėvus švęsti Kalėdų. Šeimos pagrandukė Upė nuo mažų dienų buvo lepinama, todėl ko nors užsigeidusi gaudavo viską, ko tik paprašydavo. Taip liko ir jai užaugus – mergina priprato prie lengvo gyvenimo, todėl perdaug ir nesistengė nei dirbdama ar susitikinėdama su vaikinais.

– Net gėda prisipažinti, tačiau buvau sau metusi iššūkį tave suvilioti, – prisipažino jiems artėjant prie stoties. – Nežinau kas tuo metu dėjosi galvoje, bet pirmąkart pamačiusi tave pagalvojau, kad turi būti mano... Nesuprantu kodėl, tiesiog taip buvau sugalvojusi. Jaučiuosi taip kvailai tai sakydama, bet noriu atsiprašyti už netinkamą elgesį. Esi puikus vadovas ir vyras, Tomai. Tikiuosi, kad tau ateityje viskas seksis, – ištarė ir iš rankinės išsitraukė mažą dovanų maišelį. – Su artėjančiomis šventėmis ir nepyk ant manęs, gerai?

Tomą nustebino Upės dovana.

– Ačiū tau, dovanų iš tavęs nesitikėjau, – besikuklindamas atsakė. – Jeigu tu taip norėjai išpirkti kaltę, tikrai nereikėjo leisti pinigų, būtų užtekę ir atsiprašymo.

Upės veide suspindo šypsena.

– Žinau, kad rytoj tavo gimtadienis. Manyk, kad tai išankstinė dovana, – tarė ir išlipusi iš automobilio, pamojavo jam atsisveikindama.

O kokią dovaną paliko Lauros šešėlis bute? Atrakinęs duris, Tomas tikėjosi rasti dar vieną raštelį nuo Lauros. Arba, jos daiktus, naiviai tikėjosi, kad mergina apsigalvojo ir nusprendė sugrįžti. Mielai ją priimtų atgal, be jokių papildomų klausimų ar pastabų. Visgi širdis mylėjo Laurą, todėl dar nebuvo pasiruošęs jos paleisti, nors viskas nutiko priešingai...

Namai tušti. Nejau man pasivaideno? Tačiau Tomas buvo įsitikinęs – savomis akimis matė Laurą, juk ji turi buto raktus, juk namuose liko jos daiktų, todėl...

Norėdamas išsklaidyti mintį, apie kurią pagalvojus nupurtydavo šiurpas, jis nusileido laiptais žemyn, prie pašto dėžučių. Rasiu reklaminių lankstinukų ir tiek, pagalvojo rakindamas pašto dėžutę. Lankstinukų rado, kaip ir atėjusią sąskaitą už suvartotą elektrą bei... buto raktus.

– Dabar viskas tikrai baigta, – niūriai pagalvojo, laikydamas Lauros paliktus raktus.

Namuose. Laura

Įžengusi į Gintarės butą, Laura pasijuto geriau. Tiesą sakant, jau įmetus buto raktus į pašto dėžutę taip pasijuto, tačiau išvydusi Tomo automobilį kieme, akimirkai sustingo. Ji nenorėjo matyti mylimojo. Nežinojo, ką būtų jam sakiusi ir bijojo išgirsti jo balsą. Paskutinįkart jiedu ne itin gražiai išsiskyrė, todėl manė, kad ir vėl susitikus gali prasidėti nesutarimai.

Suvibravo išmanusis. Laura rado praleistą skambutį ir žinutę. Skambino mama – turbūt ruošėsi klausti, kelintą valandą grįš Kūčių vakarienei. Lauks ne itin malonus pokalbis, kuriam reikės pasiruošti.

Žinutė buvo nuo Lauryno.

Žinau, kad ne laiku tau rašau, bet ar galime pasikalbėti? Paskambink man arba susitikime.

O ne, akimirksniu Laurai pasidarė negera. Jeigu Laurynas nusprendė, kad auklės paslaugų jam nereikia, jai šakės.