Paskutinis šansas. Gruodžio 19 diena

Laikas gydo žaizdas. Laura

Laura nenorėjo kalbėti. Visa ši situacija, į kurią ji papuolė, buvo labai nemaloni.

Pirmiausia, Tomas grįžo į namus kartu su Upe. Kodėl su ja? Ar jo pasakojimas apie Rolandą buvo nuoširdus? Juk niekada apie viršininką neatsiliepė blogu žodžiu, o dabar – še! – jis gyvulys. Kur alkoholis, ten pasirodo ir tikrieji žmonių veidai, liūdnai pagalvojo ji.

Antra, Tomas elgėsi kaip niekad lipšniai. Vos tik atsidarius vonios kambario durims ir pamačius buvusįjį, Lauros širdis į kulnus nusirito. Juk ji pranešė apie skyrybas palikusi raštelį! Tikėjosi, kad ją apšauks, lieps dingti iš buto ar dar kitaip negražiai pasielgs. Bet vietoje to Tomas išliko mandagus ir netgi pasiūlė ją parvežti namo. Kaip ir Upę. Nejau tik dėl to, kad pasiūlė mane pavežėti?

– Kodėl penktadienio vakarą? – vos tik pajudėjus automobiliui, paklausė Tomas. – Ir kodėl man nepranešei, kad atvyksi?

– Taip jau... gavosi... – susigėdusi atsakė. – Tu buvai sodyboje, prisiminiau apie išvyką su kolegomis. Nenorėjau tavęs trukdyti.

– To niekada nebus, – tvirtai atsakė.

– Tomai, nepyk...

– Nepykstu, – ištarė atsidusęs, tačiau Laura tuo nepatikėjo. Nors ir to neparodo, tačiau Tomas pyksta, mergina buvo tuo įsitikinusi.

– Suprantu, kad esu skolinga pasiteisinimą, – pradėjo nemalonią temą ji. – Man pačiai sunku kalbėti šia tema. Todėl išrašiau ant popieriaus lapelio tai, ką jaučiau. Pasidarė šiek tiek lengviau, turbūt net nebūčiau galėjusi to balsu ištarti... Tačiau suprantu, kad tau nuo to nebuvo geriau. Nepyk...

– Tu teisi.

– Turėjau kažką daugiau pasakyti, bent jau atsisveikinti. Man plyšo iš skausmo širdis, tačiau giliai viduje supratau, kad elgiuosi teisingai... Nors ir žiauriai...

– Mhm...

– Galbūt tai nuskambės nuvalkiotai, bet manau, kad po metų mes pasijuoksime iš visos šios situacijos, – bandė gelbėti nemalonią situaciją Laura. – Kaip ten sako, laikas gydo žaizdas, ar ne?

Tomas nieko neatsakė, tik įjungė automagnetolą. Pasigirdo pirmieji muzikos garsai.

– Tomai, nepyk... – tyliai sušnabždėjo ji, tačiau buvo per vėlu – skruostais ėmė riedėti ašaros.

Laura nusuko veidą į automobilio stiklą. Nereikėjo jai važiuoti penktadienį pas Tomą.

Pirmadienis. Tomas

Septinta ryto, pirmadienis. Anksčiau tokiu metu Tomas skubėtų į darbą, tačiau nuo šiandien prasideda kitoms gyvenimas. Tomas liko be darbo.

Dar šeštadienį Tomas sulaukė piktos žinutės nuo Rolando. Prieš tai buvo ir keli skambučiai, kuriuos vaikinas ignoravo. Jis visiškai nenorėjo kalbėtis su viršininku. Ką šis jam būtų pasakęs? Ačiū, kad laiku mane sustabdei? Greičiau priešingai – sulauktų daug nemalonių epitetų ir atleidimo iš darbo. Juk jis trenkė viršininkui! Gan kvaila priežastis dėl to atleisti darbuotoją (Rolandas nusipelnė smūgio, ir ne vieno), nors ir buvo už ką.

Penktadienį buvai erelis, o šiandien jau nukrito sparnai? Jei nesugebi atsiliepti, gali ir nesirodyti darbe.

Nepaisant tokios žinios, Tomas pasijuto... laimingas. Nors ir gaudavo gerą atlyginimą, tačiau nejautė, kad dirba ten, kur gerai jaučiasi. Darbo daug, ilgos valandos, po kurių vis tiek nespėji atlikti visų užduočių. Kas iš to, kad uždirbi daug, jei net neturi laisvo laiko pinigams leisti? Neturi net su kuo džiaugtis pinigais...

Kelios minutės po devintos Tomas sulaukė kelių laiškų iš buvusių kolegų. Visi jie klausė kone to paties – Ar tai tiesa, ką sakė Rolandas? Kodėl palieki įmonę? Tomas nusijuokė perskaitęs jų laiškus. Ech, visgi viršininkas situaciją apsuko kita puse – neva Tomas pats palieka įmonę. Galbūt anksčiau vaikinas ir būtų bandęs kažką įrodyti, kad viskas nutiko priešingai, tačiau šią akimirką jis norėjo ramybės. Ir pagalvoti, ypač apie praėjusį savaitgalį.

Jis ir vėl sutiko Laurą. Netgi parvežė ją pas Gintarę, nors mielai būtų su ja pasilikęs namuose ir pasikalbėjęs prie puodelio arbatos. Visgi tam sutrukdė Upė, todėl neliko nieko kito kaip tik pasiūlyti Laurą parvežti pas draugę, o Upę – namo. Jis nenorėjo, kad Laura manytų, jog tarp jo ir Upės kažkas vyksta. Kad ir kaip pyksta ant buvusios sužadėtinės, pamiršti jos niekaip negali.

Likus jiems dviese automobilyje, kalbėtis ne itin gerai sekėsi. Galbūt todėl, kad Laura atsiprašinėjo, kalbėjo apie iš skausmo plyštančią širdį ir jausmą, kad elgiasi teisingai.

– Kaip ten sako, laikas gydo žaizdas, ar ne? – dar spėjo nevykusiai pajuokauti kol tuo tarpu Tomo akyse sužibo ašaros.

Jis įjungė automagnetolą. Kvailys, galvojo, kad viskas pasikeis ir bus kitaip. Manė, kad jiedu sustos prie Gintarės namų, išsikalbės ir galiausiai supras, kad negali gyventi be vienas kito. Suvoks, kad tai, ką jie patyrė, buvo išbandymas, kurį išgyvenus jiedu taps stipresni. Tačiau vos tik Tomas sustojo prie draugės namų, Laura nė neatsisveikinusi šoko iš automobilio ir pradingo.

Jo mylimoji juda į priekį, todėl ir jis turi taip elgtis.

Pirmiausia, ką jis padarė, tai nuo šaldytuvo nuėmė su Laura kurtą santykių atnaujinimo sąrašą. LAURA PAMYLĖS TOMĄ... LAURA NEBĖGS NUO TOMO PRASIDĖJUS KONFLIKTUI... LAURA KITAIS METAIS TAPS TOMO ŽMONA... Koks jis buvo naivus, patikėjęs, kad tai gali suveikti!

Tomas ketino išmesti sąrašą, tačiau jo dėmesį atkreipė paskutinis punktas: TOMAS IŠEIS IŠ DARBO IR TOBULINS ŽINIAS PROGRAMAVIMO SRITYJE, KAD PAGALIAU PRADĖTŲ DIRBTI TAI, APIE KĄ ILGĄ LAIKĄ SVAJOJO.

– Gal verta pabandyti? – garsiai savęs paklausė.

Maniau, kad neateisi. Laura

Laura nemėgo vėluoti, o ypač į darbą. Tačiau teko ilgiau užsibūti darželyje, todėl tenka naudotis taksi paslaugomis, kad nevėluodama nuvyktų pas Adomą.

Savaitgalio mergina nenorėjo prisiminti. Ji ne tik pamiršo daiktus Tomo bute, bet vis dar turi raktus. Teks vėl ten sugrįžti, tik šįkart neiti vidun, o raktus palikti pašto dėžutėje. Daugiau ji nerizikuos būti pričiupta bute, ypač kai Tomas ne vienas namuose...

Gal tarp jo ir Upės kažkas vyksta? Laura bandė apie tai negalvoti, tačiau pavydas buvo stipresnis. Na ir kas, kad jiedu išsiskyrę, kad Laura jį paliko, sakė, jog laikas leis užgyti žaizdoms... Jai skauda, o mintys, kad Tomas turi kitą, todėl ir ji turi judėti į priekį, jos nė kiek neguodė.

– Labas, Adomai! Kaip sekėsi mokykloje? – pasisveikino Laura vos tik įžengusi į priešmokyklinukų grupę.

Ją pamatęs berniukas pribėgo ir stipriai apkabino.

– Kaip aš tavęs laukiau, Laura! Jau maniau, kad neateisi.

Tai išgirdusi, mergina nusijuokė.

– Na jau, Adomai, kaip galiu tave pamiršti?

Laura plačiai šypsojosi. Ji neieškos kitų vyrų, juk ji turi Adomą. Ir penkiolikos vaikų grupę darželyje. Būtent jiems ji skirs visą dėmesį ir energiją, o meilė... Pasirodys tada, kai bus laikas.

Žinutė. Tomas

Tuo metu, kai Tomas ieškojo informacijos apie programavimo kursus, į telefoną atėjo žinutė.

Taip ir nepadėkojau tau už penktadienio vakarą. Ačiū, kad mane saugai, nors ir nebuvau to verta. Man gėda dėl savo elgesio, ir kalbu ne tik apie penktadienį. Esi puikus vyras, Tomai. Man labai gaila, kad dėl manęs turėjai palikti darbą.

Tomas šyptelėjo. Jį nustebino Upės žinutė ir ypač atsiprašymas dėl to, kad nutiko. Visgi, dėl situacijos reikėtų kaltinti Rolandą.

Ir jau kai Tomas ruošėsi jai atrašyti, gavo dar vieną žinutę.

Noriu atsiprašyti dėl visko. Gal norėtum susitikti ir išgerti kavos?