Paskutinis šansas. Gruodžio 18 diena

Apsaugoti merginą. Tomas

– Koks tu nuobodus, – pyko Upė, kai Tomas ją įsisodino į automobilį. – Aš nooooriu šoooookti!

Tomas tylėjo. Nors ir prieš Upės valią, tačiau žinojo, kad elgiasi teisingai. Jau nuo pat atvykimo į sodybą nujautė, kad turi apsaugoti merginą, tik iš pradžių nesuprato, nuo ko. Tačiau gana greitai pamatė, kad nuo Rolando.

Tomas nepasitikėjo viršininku. Jau po pokalbio apie Upę suprato, kad šis nėra toks sąžiningas žmogus, kokiu jį laikė. Greičiausiai net ir santuoka jam ne itin rūpi, tai buvo galima pastebėti iš jo elgesio su mergina. Upe, išgerk su manimi! Upe, einam šokti! Upe, nagi, eime kartu į džiakuzi pagulėti!

Tomo kantrybė trūko kai pamatė Rolandą šokantį su Upe. Tai nepriminė draugiško kolegų šokio. Viena ranka Rolandas apkabinęs Upę, o kita liečia jos užpakalį. Mergina į tai sureagavo kiek dviprasmiškai – žaismingai juokėsi, tarsi jai būtų patikę, bet tuo pačiu metu bandė patraukti vyro rankas nuo jos kūno. Tačiau Rolandas tai ignoravo.

– Nagi, Rolandai, man reikia į tualetą, paleisk mane, – juokdamasi prašė Upė. – Man labai reikia pasysiot.

– Tuomet eime kartu, – neatlyžo vyras ir laikydamas ją už rankos, nusekė paskui.

Tomui darėsi bloga. Keli kolegos visa tai matė, tačiau ne itin kreipė dėmesį. Visgi Upė jau spėjo pagarsėti savo laisvu elgesiu įmonėje, tačiau tai nereiškė, kad ji neverta pagarbos. O tai, ką pastebėjo Tomas, vertė jį sunerimti. Vargu, ar pati mergina troško vyresnio vyro kompanijos.

Tomas nuėjo link moterų tualeto ir tai, ką pamatė, kaip reikiant jį įsiutino. Rolandas bučiavo Upę prispaudęs prie sienos. Mergina inkštė, bandė išsilaisvinti iš jo glėbio, tačiau vyras ją stipriai laikė.

– Ką tu darai! – šūktelėjo Tomas ir nė nepajuto kaip į darbą paleido kumščius.

Išgirdę triukšmą, atbėgo ir kiti kolegos. Vaizdelis buvo ne koks – viršininkas su prakirsta lūpa gulėjo ant grindų, o šoko ištikta Upė garsiai raudojo.

– Kas čia nutiko ? – paklausė vadybininkas Marius.

– Nieko, – atsakė Tomas. – Jūs smagiai pasibūkit, o aš ir Upė važiuojam atgal į Vilnių.

– Bet aš... Nenoriu, – nusišluoščiusi ašaras tarė. – Man viskas gerai.

– Parvešiu tave namo, – Tomas buvo tvirtai nusiteikęs. – Tu negali čia likti, ypač šalia jo, – ir pirštu bedė į gulintį vyrą. – Palauksiu tavęs lauke.

Mergina liūdnai linktelėjo galvą ir nuėjo pasiimti savo daiktų. Tomas pusvalandį jos laukė automobilyje, bet supratęs, kad Upė neateis, sugrįžo į vidų. Ten jo laukė nemaloni staigmena – Upė ginčijosi su Rolandu.

– Ir štai kas nusprendė pasirodyti, – sarkastiškai pasisveikino vyras. – Atėjai vėl pasikalbėti vyriškai? Mano eilė tau smogti.

– Atėjau Upės, mes važiuojam atgal į Vilnių.

– Cha, tai visgi judu pora? – nusijuokė. – Sveikinu, džiaugiuosi, kad paklausei mano patarimo.

Tomas tylėjo. Kalbėtis su Rolandu atrodė beprasmiška – jis pasakys kažką netinkamo, o Tomas gali ir nesusivaldyti.

– Upe, važiuojam atgal į Vilnių, – priėjęs prie merginos tarė ir buvo šalia jos tol, kol ši ištuštino kokteilį ir apsirengusi striukę, nusekė paskui jį.

– Aš nooooriu šoooookti! – kelionės metu kartojo Upė, tačiau į jos komentarus nekreipė dėmesio. Jis parveš Upę namo, o pats grįš į savuosius ir kris į lovą, iš kurios pakils dar ne greitai.

Nors ir prarado darbą, bet buvo nuostabus jausmas trenkti Rolandui.

Daro tai, ką nori. Laura

Laura girdėjo balsus, tačiau nebuvo tikra, ar tai kaimynai. Kūnas šiurpo vien tik pagalvojus, kad į namus galėjo grįžti Tomas. Ką jis pamanys radęs ją vonios kambaryje? O jei dar ne vienas? Laura mirs iš gėdos...

Nors ne, bus viskas priešingai. Ji atsiprašys Tomo, kad nepranešusi atvyko į jo namus. Pasiims daiktus (arba nieko neims), paliks jam raktus ir iškėlusi galvą išeis iš buto. Nė nežiūrės ką į namus parsivedė buvęs mylimasis, jai tai neberūpi. Visgi jie ne pora, abu laisvi žmonės, todėl daro tai, ką nori. Juk Laura neatėjo taikytis, tik... atiduoti raktų. Ir viskas.

Mergina prispaudė ausį prie durų ir bandė įsiklausyti kas vyksta kitame kambaryje.

Miegosiu ant sofos. Tomas

– Kur tu mane atvežei? – Upė smalsiai dairėsi po Tomo butą.

– Pakeliui į Vilnių užmigai, todėl atsivežiau pas save. Duosiu švarią patalynę, galėsi likti miegamajame, o aš miegosiu ant sofos.

– Ačiū, – padėkojo mergina. – Norėčiau jau eiti miegoti.

Tomas šyptelėjo. Gal Upė normali mergina? Vos po dešimties minučių kietai įmigo automobilyje ir tik atvykus prie jo namų, teko ją žadinti. Tomas bandė sužinoti jos adresą, bet mergina dar sunkiai orientavosi, todėl neliko nieko kito kaip tik parsivežti ją pas save. Aišku, nebuvo tai tobulas variantas, tačiau daug Tomas jautė pareigą ją apsaugoti nuo Rolando. O Tomo namuose ji bus saugi.

– Duosiu tau švarų rankšluostį, galėsi prieš miegą nusiprausti, – tarė Tomas ir nuėjo į vonios kambarį.

Ką čia veiki? Laura

– Tu?

– Aš...

– Ką čia veiki?

– Atėjau pasiimti daiktų.

– Penktadienį? Ir dar vidurnaktį?

– Anksčiau nepavyko... Nepyk...

Laurai buvo gėda. Tomas stovėjo tarpdury ir išpūtęs akis spoksojo į merginą, tarsi negalėdamas patikėti, kad vėl mato mylimąją.

– Galėjai man pranešti. Būčiau sudėjęs daiktus ir palikęs koridoriuje, – ramiai aiškino. – Kaip tu grįši na... pas Gintarę. Kur tu dabar gyveni? Nuvešiu.

Laura juto kaip kaito žandai. Ji negalėjo leisti, kad Tomas ją parvežtų, nors jis ir puikiai žinojo kur gyvena Gintarė. Laura sugadino jam vakarą, jis tikrai grįžo namo ne vienas. Juk girdėjo dar vieną balsą, todėl būtų keista, jei sutiktų. O tarp jų jau viskas baigta.

– Nereikia. Grįšiu su boltu.

– Laura...

– Tu juk grįžai ne vienas...

Laura įsikando į lūpą. Akys drėko, tačiau ji negalėjo sau leisti pravirkti. Juk pati priėmė sprendimą – palikti Tomą – nes jiems nesisekė, dažnai pykosi. Todėl ji negali rodyti jausmų, aiškiai sakančių, kad gailisi to, kas nutiko.

– Nekreipk dėmesio, – atsainiai numojo ranka Tomas. – Ten Upė. Grįžom iš sodybos, tiksliau, aš ją iš ten, galima sakyti, kaip ir pagrobiau, nes Rolandas elgėsi kaip tikras gyvulys. Parvešiu ne tik tave, bet ir ją namo. Manau, visiems būtų neprošal išsimiegoti savose lovose.

Automobilyje. Tomas

Na ir vakaras! Tomas parvežė Upę namo, į Antakalnį. Teliko tik saugiai pristatyti Laurą į Gintarės namus Naujamiestyje.

Nors vaikinui būtų buvę patogiau pirmiausia nuvežti Laurą, o tik po to Upę, visgi norėjo bent šiek tiek išlošti laiko ir pakalbinti Laurą. Galvoje sukosi daugybę neatsakytų klausimų, į kuriuos jis troško išgirsti atsakymą. O kaip parodė vakaras, Laura jo vis dar vengia.

– Sėskis į priekį, – pasiūlė, vos tik Upei išlipus iš automobilio.

– Man ir čia gerai, – tyliai atsakė sėdėdama ant galinių sėdynių.

– Na, kaip nori.

Tomas nepyko ant Lauros. Net apsidžiaugė netyčia ją radęs bute ir akimirką pagalvojo, kad galbūt ji apsigalvojo ir nusprendė grįžti. Ar bent pasikalbėti, todėl ji nelaukė tinkamos akimirkos ir atvažiavo naktį. Bent jau Tomas taip norėjo galvoti.

– Kodėl penktadienio vakarą? – vos tik pajudėjus automobiliui, paklausė Tomas. – Ir kodėl man nepranešei, kad atvyksi?o turinys