Paskutinis šansas. Gruodžio 16 diena

Ačiū. Laura

– Prašau, Gintare, tik nieko nesakyk, – vos tik draugei atidarius buto duris, maldavo Laura. – Pavargau galvoti kas su manimi negerai.

Gintarė tylėjo. Plačiai pravėrusi buto duris, įsileido į butą, kuriame dar taip neseniai Laura buvo apsistojusi. Tuomet nė negalėjo pagalvoti, kad čia sugrįš ne kaip svečias, bet laikinas gyventojas, trokšantis surinkti save iš naujo ir judėti pirmyn. Juk kas daugiau belieka – tik tikėti, kad po skaudaus išsiskyrimo niūrias dienas prašviesins į dangų pakilusi saulė. O kolkas teks gydytis atviras širdies žaizdas po išsiskyrimo su mylimuoju.

Likusią savaitės dalį Laura liko užsidariusi tarp keturių sienų. Nors ir suprato, kad darbas galėtų praskaidrinti tamsias dienas, tačiau nenorėjo kelti kojos iš draugės namų. Laura troško tik verkti, išliūdėti žlugusius santykius, kurie nutrūko dėl paprastos priežasties. Kas galėjo numanyti, kad dėl auklės darbo jiedu taip susipyks?

Tačiau santykiai nutrūko ne tik dėl Lauros noro papildomai užsidirbti. Nors ir abu prisiekinėjo, kad bus atviri ir vienas kitą išklausys, greitai susipykdavo. Taip ir nesugebėjo susitarti kokių norėtų vestuvių. Susitarė, kad laikysis duotų pažadų vienas kitam, užrašytų ant lapelio, bet taip ir jų nesistengė įvykdyti.

– Turbūt nuo pirmųjų akimirkų mūsų santykiai buvo pasmerkti, – ketvirtadienio vakarą, gerdama ramunėlių arbatą, šniurkščiodama nosį prasitarė Laura Gintarei. – Kodėl leidai, kad įsimylėčiau Tomą?

– Nes judu tikote vienas kitam, – paprieštaravo draugė. – Ir vis dar tinkate. Patikėk manimi, judu dar susitaikysite, o per jūsų vestuves aš kelsiu už jaunuosius tostą ir sakysiu, kad jeigu ne aš, mes nebūtume susirinkę.

Laura niūriai šyptelėjo. Juk ir taip aišku, kad ilgą laiką nebus Lauros vestuvių. Gintarė kaip visada bandė jai pakelti nuotaiką, todėl ir galvoja, kad su Tomu ji susitaikys ir siaus jų šventėje.

Vargu, ar tai kada nutiks.

– Ačiū, – atsidususi tarė Laura. – Ypač už tai, kad tiki.

– Tu dar paminėsi mano žodį, – mirktelėjo akį draugė. – Nesuprantu, kas vyksta judviejų gyvenime, bet tikiu, kad ir tai praeis. Tvirtai tai jaučiu.

Darbas. Tomas

Likęs vienas, Tomas visa galva pasinėrė į darbą. Lauros nėra, tad kas jam beliko? Tik dirbti neskaičiuojant praleistų valandų ofise.

Norėjo daugybę kartų paskambinti Laurai, tačiau neišdrįso. Pirmiausia, jautėsi įsižeidęs, kad ji spruko iš namų net nepranešusi. Vengdama jo, nusprendė, kad raštelio užteks norint nutraukti šešerius metus trukusią draugystę. Ar jis tikrai buvo toks blogas, kad ši nenorėjo to pasakyti jam girdint? Kodėl jį metė per atsisveikinimo laiškelį?

Bene skaudžiausia buvo pamatyti ant stalo gulintį sužadėtuvių žiedą. Visgi lapelį gali suplėšyti ir išmesti ar perskaičius pamiršti, bet su žiedu buvo priešingai. Nusimaudama žiedą Laura tarsi paskelbė, kad santykiai galutinai baigti. Nebus vestuvių, partnerystės, meilės. Žlugo ateitis, nes Laura nusprendė, kad nebesutinka tekėti. Kažin ar būtų tai nutikę jei būtume susituokę, susimąstė Tomas. Greičiausiai, kad ne. Juk santuoką daug sunkiau nutraukti nei sužadėtuves. Skyrybų dokumentai, susitarimai dėl turto dalybų, mediacija. O susižiedavus viskas daug paprasčiau – nusiimi žiedą, susirenki daiktus ir tu laisvas.

Turėjau ją anksčiau vesti. Ofise sieninis laikrodis rodė septintą vakaro. Penktadienis, tačiau Tomas nenorėjo skubėti namo. Kolegų nebuvo, todėl buvo ramu. Darbo – per akis, todėl sunkiai atsidusęs, ėmėsi tvarkyti seniai ant stalo stovinčią dokumentų krūvą.

Kadangi Lauros nėra, jis visiškai panirs į darbą. Jei nesiseka meilėje, tai bent pasiseks profesiniame kelyje.

Pasimatymas. Laura

Penktadienio naktį, žiūrėdama filmą apie vienišą merginą, ieškančią santykių, Laura apsisprendė – ji pradės susitikinėti su kitais vyrais. Gal kiek buvo per anksti, ypač žinant, kad dar nepraėjo nei savaitė nuo išsiskyrimo, tačiau Laura norėjo prasiblaškyti. Ir, jeigu atvirai, norėjo pasižiūrėti, ar tikrai visi vyrai yra vienodi. Darboholikai, užsispyrę, nenorintys nusileisti ginčuose su moterimis.

Apie tai ji prasitarė šeštadienio rytą Gintarei.

– Tu pamišusi, – konstatavo ji.

– Nenusišnekėk, – paprieštaravo Laura. – Tiesiog noriu prasiblaškyti.

– Pamatysi, susitaikysi su Tomu, o aš šoksiu per jūsų vestuves.

Laura pyktelėjo. Kiek kartų gali Gintarė kartoti tą patį? Vestuvių nebus, o ji eis su bet kuo į pasimatymą. Nes jeigu sėdės ir toliau gailėsis savęs, ji išprotės.

Iki rytojaus. Tomas

Dvi savaitės be Lauros. Ir nors Tomas didžiąją dalį laiko praleisdavo darbe, sugrįžęs į namus, jausdavosi nejaukiai. Jam trūko mylimosios. Jos buvimo šalia, švelnumo. Netgi jų ginčų, barnių, po kurių saldžiai pasibučiuodavo. Dabar teliko tik tuščios sienos, primenančios mylimąją.

Laura buvo užsukusi į butą. Tomas tai pastebėjo dar pirmąją savaitę, grįžęs vėlai iš darbo. Spintoje buvo erdviau, o ant drabužių kabyklos trūko jos margo skėčio ir pilko lietpalčio. Virtuvėje viskas liko kaip buvę, Tomas rado Lauros mėgstamiausią kavos puodelį. Negali būti, kad jį paliko, pamatęs spintelėje pagalvojo. Priėmė tai tarsi ženklą – jeigu paliko, vadinasi, dar sugrįš. Tačiau dienos bėgo, o Laura taip ir nesirodė.

Ketvirtadienį po pietų į Tomo kabinetą užsuko Rolandas.

– Tomukai! Ką tu darai ofise? Nejau pamiršai, kad ryt išvažiuojam švęsti į sodybą? – kiek juokaudamas, kiek pyktelėjęs kreipėsi į jį. – Marš namo daiktų krautis, o aštuntą ryto susitinkam prie ofiso durų. Nepamiršk švarių apatinių ir geros nuotaikos.

Vaikinas buvo pamiršęs, kad savaitgalį jo laukia įmonės vakarėlis sodyboje už miesto. Šiais metais vadovybė sugalvojo, kad vietoj įprasto kalėdinio vakarėlio bare, visi darbuotojai penktadienį išvažiuos į sodybą, kurioje pusę dienos dirbs, o visą likusį laiką švęs pasiektus rezultatus. Pastarasis pusmetis įmonei buvo kaip niekad pelningas, todėl laukė ne tik nakvynė, maistas ir gėrimai, bet ir SPA malonumai. Tomas apie išvyką sužinojo prieš gerus porą mėnesių, netgi savotiškai jos laukė, tačiau po išsiskyrimo visiškai nenorėjo niekur važiuoti. Juk tarp kolegų sukiosis ir Upė, kurios buvimas šalia jį vis dar erzino.

– Ačiū Rolandai už priminimą, bet manau, kad atsisakysiu, – mandagiai atsakė jis. – Prastai jaučiuosi, todėl ryt padirbėsiu iš namų. O jūs smagiai pasibūkit.

Rolandas piktai caktelėjo liežuviu.

– Dalyvavimas būtinas, ypač vadovams, – kiek griežtai atsakė. – Žinau, kad neseniai išsiskyrei, turbūt dar sunku, bet, patikėk manimi, po šio savaitgalio visos bėdos pasimirš.

Tomas tylėjo. Nežinojo, ką atsakyti viršininkui, bet ką suprato, kad nepavyks išsisukti nuo savaitgalio su kolegomis sodyboje.

– Iki rytojaus, – išeidamas atsisveikino Rolandas. – Ir neužsibūk ilgai, nes ryt vakare švęsim gyvenimą.

Ir ką aš sau galvojau? Laura

Laura save laikė protinga mergina. Gerai išlaikė abitūros egzaminus, įstojo į trokštamą specialybę ir dirba mėgstamą darbą. Tačiau atrodo, kad išsiskyrus su Tomui, jos galvoje kažkas ėmė veikti ne taip. Darželyje buvo išsiblaškiusi, o pačią pirmąją savaitę vėlavo paimti Adomą iš priešmokyklinukų grupės. Ką jau kalbėti apie kasdienius dalykus – tai gamindama maistą pridegindavo ar įsipjaudavo į pirštą, o tvarkydama Gintarės namus sugadino du siurblius.

– Mane bus prakeikę, – guodėsi draugei vieną vakarą, klijuodama pleistrą ant kelio. – Vos tik išlipus iš autobuso, tarytum kojos susipynė ir plojausi ant grindinio. Gal tai Tomo darbas?