Paskutinis šansas. Gruodžio 14 diena

Ar pamenate? Laura

Laura ieškojo lašišos vakarienei kai sutiko pažįstamą veidą.

– Mokytoja Laura, čia jūs? – kreipėsi į ją seniai girdėtas balsas. – Tikriausiai mane pamiršote, juk taip seniai matėmės. Laurynas, Adomo tėtis, ar pamenate?

Dar ir kaip pamenu. Laura išraudo vėl išvydusi rudas akis ir švelniai pabalusius smilkinius.

Paskutinį kartą Lauryną matė sausį, išeinantį iš direktorės kabineto. Vyriškis buvo ne kokios nuotaikos, tačiau pamatęs sūnaus auklėtoją nė neprašytas ėmė kalbėti. Pasirodo, jis skyrėsi su žmona, kuri buvo neištikima. Norėdamas netraumuoti sūnaus, jis pasiėmė darbe atostogas ir parašė prašymą darželyje nutraukti lankymą. Noriu kuo daugiau laiko praleisti su Adomu. Pasibaigus skyrybų procesui, kartu pakeliausim bent pusmetį ir grįšim į Lietuvą. Laura kiek su pavydu klausėsi ką buvo suplanavęs Laurynas. Visgi šis vyras visada buvo malonus ir paslaugus, turbūt dėl to Laura jautė jam simpatiją. Retai kada tėčiai atsiimdavo atžalas, dažniausiai ateidavo motinos.

Laura pyktelėjo ant moters, nes ją pažinojo. Aišku, tiek, kiek leido darbas. Matė, kad šiai ne itin rūpi sūnus, kadangi jį atveždavo ir pasiimdavo Laurynas. Netgi į darželyje vykstančias šventes nesugebėdavo ateiti. Buvo vos porą kartų, tačiau, priešingai nei kiti tėvai, neįamžino eilėraščio deklamuojančio vaiko mobiliuoju, o baigus pasirodymui, skubėjo išeiti. Mažasis Adomas retai kada užsimindavo apie mamą, dažniau pasakodavo ką veikė su tėčiu savaitgalį. Tai išeidavo uogauti į mišką, statydavo smėlio pilis ar spardydavo kamuolį. Laurynas buvo atsidavęs tėtis. Kaskart atidarydamas darželio duris penktą valandą, stipriai apkabindavo pas jį atbėgusį sūnų ir paklausinėdavo auklėtojų kaip sekėsi mažajam.

Laura žavėjosi vyru. Labiausiai – jo tėviškais jausmais ir kaip pasisekė Adomui, turinčiam tokį tėtį. Netgi imdavo įsivaizduoti koks tėtis būtų Tomas ir ar būtų geresnis nei Laurynas. Mergina suprato, kad elgiasi kvailai taip galvodama, tačiau negalėjo suvaldyti minčių. Ypač kai pačios santykiai nebuvo idealūs, nors apie vaikus pati dažnai pagalvodavo.

– Prisimenu, – Laura šyptelėjo netikėtai sutiktam vyrui. – Kaip sekasi Adomui?

– Labai gerai, – pasididžiuodamas atsakė Laurynas. – Kitais metais laukia pirma klasė, Adomas nekantrauja kada pradės eiti į mokyklą.

Laura šyptelėjo prisiminusi berniuką. Jau atėjęs į jos grupę Adomas pažinojo raides, mokėjo skaičiuoti iki dvidešimties. Visada buvo geros nuotaikos, besišypsantis. O kaip kruopščiai spalvino! Iš lėto, neskubėdamas, stengdamasis neišeiti iš už brūkšnio.

– Manau, problemų jam tikrai nekils, – patikino Laura. – Adomas gudrus berniukas, todėl jam tikrai seksis mokytis.

– Bet vis tiek neramu, – kiek dvejodamas atsakė. – Bijau, kad nespės, o kai augini vaiką vienas, kažkas vistik nukenčia. Nesinori, kad tai būtų mokslai.

– Nespauskite savęs taip, Laurynai, – Laura ramino įsitempusį tėtį. – Jūsų vaikui viskas bus gerai. Adomas viskas spės. Be to, tai tik pirmoji klasė, ne abitūra.

– Tikrai taip, – vyriškis šyptelėjo. – Jūs teisi, dar ne abitūra. Bet aš vis tiek noriu būti pasiruošęs. Ar bent jau žinantis, kad mano vaikas netinginiaus ir tinkamai leis laisvą laiką. Labai džiaugiuosi, kad sutikom, turiu pasiūlymą ir labai norėčiau, kad jūs jį priimtumėte.

Pasiūlymas? Laura nenumanė ko tikėtis iš Lauryno, todėl smalsumo vedama sutiko vėl susitikti po kelių valandų kavinėje.

Nuotrauka. Tomas

Iš darbo Tomas grįžo kiek linksmesnis. Diena praėjo sklandžiai, Upė nesipainiojo po kojomis, o suplanuotus dienos darbus įveikė be vargo. Laukė ilgas ir malonus vakaras mylimosios glėbyje, todėl vos laikrodžiui parodžius penktą valandą, išskubėjo iš ofiso.

Namuose tylu. Tomas tikėjosi rasti Laurą, tačiau jos nebuvo nei ženklo. Ryte minėjo, kad turi laisvą dieną, netgi tikėjosi, kad lauks jo lovoje, bet patalai buvo tušti.

– Kur tu prapuolei ? – keletą kartų bandė jai paskambinti, bet operatorės balsas pranešė, kad su adresatu neįmanoma susisiekti.

Tomas nerimavo. Laura nepranešė kur ji, telefonu neatsiliepia. Lauke sutemę, apniuręs oras, o Tomo galvoje sukosi vien patys blogiausi scenarijai kas galėjo nutikti mylimajai. Galbūt ją pagrobė ir veža uždarytą bagažinėje. Arba, eidama ji paslydo, susižeidė ir dabar guli ligoninėje, kovoja už gyvybę.

O gal ji pas... Gintarę? Tomas tikėjosi neigiamo atsakymo. Juk jeigu ji pas draugę, galbūt vėl kažkas nutiko, dėl ko Laura suabejojo santykiais ir nori vėl pertraukos. Bet aš nieko nepadariau, pyktelėjo ant savęs Tomas, sukdamas galvą dėl ko Laura galėjo vėl supykti. Taip, jis dažnai elgiasi neapgalvotai, tačiau ir Laura daro tą patį. Kiek kartų ji buvo supykusi ant Tomo ir visai nepelnytai?

Tomai, nurimk, guodė save, jausdamas, kad ima veržtis pyktis, geriau paskambink Gintarei. Vos tik Tomas paėmė į rankas telefoną, atėjo žinutė. Nuo Upės.

– Juk sakiau, kad daugiau man nerašinėtum, – burnojo ant merginos atidarydamas žinutę.

Tomas norėjo užblokuoti Upę. Na ir kas, kad pavaldinė negalės susiekti su viršininku, pati prisidirbo vėl jam rašydama. Tiksliau, atsiųsdama nuotrauką, tik šį kartą ne erotinio pobūdžio. Prie staliuko sėdėjo du žmonės, vyras ir moteris, rankose laikė po kavos puodelį. Tomas aiškiai matė vyro veidą, kiek žilstelėjęs, apie keturiasdešimties. Moteris užsisukusi, garbanotus rudus plaukus susirišusi į aukštą arklio uodegą, vilkėjo ryškų megztą raudoną megztinį.

Ar tu tikrai su ja?

Tekstinė žinutė nuo Upės.

Tomas nesuprato ką Laura veikia su nepažįstamu vyru.

Kava. Laura

– Kaip jau minėjau, dirbu iki septynių, todėl man reikėtų, kad kažkas prižiūrėtų Adomą kol manęs nėra šalia. Mąsčiau ir apie prailgintą grupę, tačiau ji baigiasi šeštą, o su dabartiniu grafiku niekaip nepavyktų ištrūkti anksčiau namo. Svarsčiau ir apie auklę, netgi buvau su pora jų susitikęs, tačiau Adomui jos nepatiko. O ir pats kiek įtariai žiūriu į nepažįstamus žmones, – dėstė Laurynas kuomet jiedu šnekučiavosi gerdami kavą. – Galvojau paskambinti į buvusį darželį, netgi paprašyti jūsų mobilaus, nes Adomas niekaip negali pamiršti mokytojos Lauros. Bet likimas man atsiuntė jus.

Laura klausėsi Lauryno ir sunkiai galėjo patikėti, kad pasitaikė tokia galimybė. Adomas tikrai šaunus vaikas, jiedu puikiai sutarė kai jis lankė jos darželio grupę. O dabar pasitaikė tokia puiki galimybė – ne tik papildomai užsidirbti, bet ir prižiūrėti šaunų vaiką.

– Jaučiuosi pamaloninta, – šyptelėjo Laura. – Mielai prižiūrėčiau Adomą kol jūs būsite darbe. Tik kiek jaučiuosi nejaukiai dėl siūlomo atlyginimo. Dvidešimt eurų už valandą atrodo per daug. Nesijaučiu verta tokio dosnaus atlygio.

– Nagi, Laura, man pinigai ne problema. Svarbiausia, kad vaikas būtų patenkintas, o sužinojęs, kad judu vėl pasimatysite, tikrai apsidžiaugs.

Laurai buvo sunku patikėti kaip jau pasisekė. Trys vakarai po dvi valandas reiškė 120 eurų, o per mėnesį – net 480 eurų! Beveik pusė jos atlyginimo!

– Jeigu taip, tuomet man viskas tinka. Kada galėčiau pradėti?

Mergina sunkiai nuslėpė šypseną besiklausydama Lauryno. Juk dabar ji jausis daug geriau, nes ir ji pagaliau galės daugiau prisidėti prie šeimos biudžeto. Galbūt tai ir padės greičiau susitaupyti pinigų didelėms vestuvėms, kurį taip nori Tomas. Tad papildomi pinigai Laurai reiškė, kad galės greičiau tapti žmona ir kurti šeimą.

Laura grįžo namo kaip niekad patenkinta.