Paskutinis šansas. Gruodžio 13 diena

Pagaliau. Laura

Laura liko viena. Specialiai sugalvojo išsiųsti Tomą į parduotuvę – norėjo bent šiek tiek pabūti su savo mintimis. Tai, kad Tomas nepapasakojo apie pokalbį su Rolandu, ją neramino. Be to, grįžo anksčiau, netgi per anksti, nei įprastai.

Jie juk susitarė, kad iš darbo Tomas grįš laiku. Visgi pažadas buvo tesėtas, tad Laura turėjo jaustis rami. Juk vakaras, kai visas Tomo dėmesys skirtas tik jai, prilygo stebuklui. Laura privalėjo džiaugtis pokyčiais, bet viduje kažkas krebždėjo. O gal... jis kažką slepia?

Kas tau vėl negerai, šnibždėjo sau po nosimi, vos pajutusi, kad abejonės iš lėto kerojasi kūnu, imdamos piešti nemaloniausius scenarijus. Laura pyktelėjo ant savęs. Tomas sakė teisybę, jis laikosi duoto žodžio, ypač dabar, kai jiedu gelbsti santykius. Ar jis neįrodė, kad yra pasiryžęs keistis? Kodėl vis ieškai priežasčių, kad kažkas negerai?

Ji pažvelgė į laikrodį, dar turėjo laiko iki kol Tomui buvo liepta grįžti namo. Laikas imtis iniciatyvos,Laura iš spintos išsitraukė raudoną nėriniuotą bodį. Jį pirko vienam vakarui, kai jiedu šventė Tomo paaukštinimą. Kaip sužibo jo akys tada, pamačius nėrinius ant jos kūno! Šį vakarą istorija pasikartos.

Apsirengusi bodį, Laura priėjo prie veidrodžio ir įdėmiai save nužvelgė. Galvoje sukosi mintys. Ar Tomas vis dar mato mane taip, kaip tada? Ji šyptelėjo, bet šypseną užtemdė nerimo šešėlis. O gal jis vis dar galvoja apie Upę?

Laura greitai numetė šią mintį. Tai jų vakaras. Tomas pažadėjo. Ir jis sugrįžo ne tik laiku, bet ir su šypsena, net jei buvo keistai nekalbus. Ji turėjo jam parodyti, kad ji ne tik mylinti, bet ir seksuali moteris, ištroškusi jo bučinių ir meilės. Ir niekas, nei jų ginčai ar nesusipratimas su Upe, nesutrukdys jiems atkurti to, ką turėjo anksčiau.

Kai koridoriuje pasigirdo raktų barškėjimas, Laura atsikvėpė ir nubėgo į miegamąjį. Širdis neramiai daužėsi krūtinėje, visgi nebuvo tikra kaip į jos aprangą sureaguos mylimasis.

Namuose. Tomas

Tomas tyliai atrakino namų duris, įsiklausydamas į tylą. Atrodė, lyg namai būtų tarsi sulaikę kvėpavimą. Matyt, laukė, kada vėl išgirs dviejų kūnų aistringus atodūsius.

Aišku, viskas galėjo pakrypti ir priešingai. Parduotuvėje užtruko vos 20 minučių, todėl abejojo, ar Laura spėjo susiruošti, kad ir ką tai reiškė. Jis pats nesitikėjo, kad šiandien vakarą baigs taip, kaip jie buvo pažadėję vienas kitam.

Ką ji apskritai ruošia? Pakeisti patalynę? Nusiskusti kojas? Tomas mintyse šyptelėjo, nes jam tai niekada nerūpėjo. Tie smulkūs dalykai, kurie galbūt svarbūs jai, jam buvo nė motais. Jis vis tiek to nepastebės, nes svarbiausia buvo ji. Tik ji.

Tyliai nuėjęs koridoriumi ir pravėręs miegamojo duris, jis sustingo. Laura stovėjo prie lovos, dėvėdama raudoną nėriniuotą bodį, kurį jis iškart atpažino. Jos veidas buvo nežymiai paraudęs – ar nuo drovumo, ar nuo šilumos, jis negalėjo pasakyti. Tomas pajuto, kaip jo širdis pradėjo plakti greičiau.

– Atrodai... stulbinančiai, – po pauzės išlemeno jis, nors žodžiai atrodė tokie skurdūs palyginti su tuo, ką jautė. Aistrą, geidulį, troškimą kuo greičiau apkabintį Laurą ir daugiau niekada nepaleisti. Nesvarbu, kad naktis pasibaigs ir išauš nauja diena, Tomas norėjo ją laikyti savo glėbyje.

– Ačiū, – Laura kukliai šyptelėjo.

– Tu tikrai labai gerai atrodai, – Tomas varvino seilę žiūrėdamas į ją. Atidžiai žiūrėjo į sužadėtinę, kiek kukliai nesišypsančią, rankas sunėrusias už nugaros.

– Jaučiuosi lyg per pirmą kartą, – kiek išraudusi prasitarė.

Tomas šelmiškai šyptelėjo.

– Pasistengsiu būti švelnus.

Tomas palinko arčiau mylimosios, rankos atsargiai, beveik baimingai, prisilietė prie jos liemens. Laura dusliai atsiduso. Erzindamas ne tik mylimąją, bet ir save, lėtai, pirštų galiukais, perbraukė jos nugarą, priversdamas Laurą dar labiau išsiriesti.

– Aš esu tik tavo, – pašnibždėjo jai į ausį ir dar stipriau ją apkabinęs, įsisiurbė į lūpas.

Kur tu? Laura

Antradienis atėjo per greitai. Laura tingiai vartėsi sujauktuose pataluose, žvelgdama pro langą, į apniukusį miestą. Teisingai padarė, jog darbe pasiėmė kelias laisvas dienas, nujautė, kad jos pravers, ypač kai santykiai su Tomu vis dar tokie trapūs. O po vakar nakties ir tų poros valandų miegų, jautėsi maloniai pavargusi. Glamones būtų pratęsusi ir ryte, tik gaila, kad Tomas išskubėjo į darbą.

– O jeigu paskambintum ir pasakytum, kad blogai jautiesi? Vieną laisvą dieną sau tikrai gali leisti, – gundė Laura Tomą.

– Labai norėčiau, bet negaliu, mažyt. Jau ir taip atsilieku su darbais.

– O kiti negali jų atlikti? – Laura neatlyžo.

– Mažute, baik, – pyktelėjo Tomas. – Pakalbėsim grįžę, gerai? – tarė ir pakštelėjęs mylimąją, nuskubėjo į darbą.

Laurai nepatiko Tomo elgesys. Ypač po tokios jausmingos nakties! Nejau tai nieko jam nereiškė? Tačiau nenorėdama pyktis su mylimuoju, pagalvojo, kad galbūt ji per daug jautriai reaguoja. Taip ir bus, pagalvojo ir atsikėlusi iš lovos nusprendė, kad į namus grįžtančio Tomo lauks su vakariene.

Eik dirbti. Tomas

Tomo nuotaika subjuro vos tik pramerkus akis. Romantiška naktis su Laura baigėsi, o tai reiškė, kad teks grįžti į darbą, kuriame Upė. Pokalbis su Rolandu visgi nebuvo sėkmingas, todėl jam pačiam teks sugalvoti kaip išsisukti iš nemalonios situacijos. Bet gal nebus taip blogai?

Teko skaudžiai nusivilti vos tik peržengus ofiso slenkstį. Tarsi jį sekdama, prie jo iškart prispito Upė.

– Viršininke, mes turime šnektelti, – tarsi juokaudama, tarsi rimtai kalbėdama, išpyškino ji.

Tomas suirzo.

– Upe, tik ne dabar, leisk man nueiti į kabinetą.

– Galim eiti kartu, – vėl tuo pačiu neaiškiu balsu kalbėjo. – Turiu laiko, palauksiu.

– Upe, eik dirbti, – neatlaikė Tomas, tačiau ši jo nepaklausė ir nusekė paskui.

Tomas neskubėdamas pasikabino paltą ir įsijungė kompiuterį, kol tuo tarpu Upė įsitaisė ant kėdės priešais jo stalą ir tylėdama jo laukė.

– Nagi, sakyk, ko nori, – vaikinas nesuvaldė erzulio, kurį kėlė ji.

– Tavęs, – ši nė nemirktelėjusi atsakė.

– Nejuokauk, Upe.

– Kalbu labai rimtai, – kiek pyktelėjusi atsakė. – Tomai, noriu tavęs.

– Gal tu girta? – nesusivaldė jis ir atsisėdo į savo kėdę, priešais ją. – Taip negali kalbėti su tiesioginiu vadovu.

– Tuomet kodėl apie mane kalbi su Rolandu? – nepasidavė ji.

– Tai visai kas kita. Aš nenorėjau gauti tavo nuotraukos ir apskritai nenoriu turėti su tavimi jokių kitų pokalbių temų, išskyrus darbo. Aišku? – paskutinį žodį ištarė garsiau nei kitus.

Upė atrodė kiek įsižeidusi. Papūtusi lūpas įkyriai stebeilijo į Tomą, laukdama, kad šis kažką vėl pasakys.

– Aišku aišku, – nenoriai atsakė. – Bet suprask ir mane, Tomai. Guodeisi, kad su sužadėtine prastai, maniau, kad jūs išsiskyrėt. Iš kur galėjau žinoti, kad tau nepatiks mano nuotrauka?

Na ji ir kvaila, Tomas vos laikėsi neiškeikęs Upės. Ką ji sau mano! Nejau kiekvienam vaikinui siunčia erotines nuotraukas? Nebent tokiu būdu tikrina, kuris užkibs ant jos kabliuko.

– Upe, – kreipėsi į merginą Tomas. – Su manimi bendrauk tik darbo reikalais. Jokių asmeninių pokalbių ar nuotraukų.

– Supratau, – pyktelėjusi atsakė ir pakilo nuo kėdės.

Vos tik Upė išėjo, Tomui pasidarė lengviau.