Paskutinis šansas. Gruodžio 11 diena

Išklausyk. Laura

Gintarė šyptelėjo ir palinko arčiau draugės.

– Laura, jis sakė, kad Upė jam tikras galvos skausmas, ar ne? Žmogus, kuris tau skundžiasi dėl kolegės, tikrai neplanuoja įsivelti su ja į romaną. Ką tu dar galvoji? Juk pažįsti Tomą – ar tai jo stilius?

Laura susimąstė. Tomo rūpestis, švelnumas ir atsidavimas, kurį ji tiek kartų buvo patyrusi, negalėjo taip lengvai išsitrinti iš atminties. Aišku, pastarieji metai buvo sunkūs, ypač paskutinieji mėnesiai.

– Tavo manymu, jis tikrai negalėtų išduoti? – suabejojo Laura, nors Gintarės žodžiai palengva skverbėsi į jos mintis.

– Laura, Tomas tikrai patrauklus vyras, bet, kalbant apie merginas, jis visiška mėmė, – nusijuokė Gintarė. – Ar tu kada matei jį flirtuojant? Nes aš mačiau, pameni, buvom tavo studijų baigimo proga kartu išėję į barą? Stebėjau, kaip kelios merginos varvino į jį seilę, nors matė, kad jis su mumis. Netgi įsidrąsino jį užkalbinti, kuomet jis nuėjo prie baro užsakyti kokteilių. Kad tu būtum mačiusi kaip jis išraudo! Stovėjo kaip kuolas, nejudėdamas, laukė, kol barmenas paruoš kokteilius. Sugrįžęs prie staliuko, prisaikdino mane tylėti, nes jautėsi nemaloniai. Tavo Tomas ir per daug drovus, ir galbūt net per sąžiningas tokiems žaidimams.

Laura susimąstė. Gintarės žodžiai šiek tiek ramino, bet pyktis ir sumaištis širdy kvietė taip lengvai nepasiduoti. O jeigu Tomas iš tiesų susidėjo su Upe ir man visą laiką melavo? Juk žmonės keičiasi...

– Laura, susimildama, neprisigalvok nesąmonių. Išklausyk Tomą, – dviprasmiškas mintis nutraukė Gintarė. – Ir tuojau pat.

Ačiū Dievui, sugrįžai. Tomas

Tomas išgirdo raktus spynoje. Vos Laurai įžengus į svetainę, jų žvilgsniai susitiko. Vyrui nuo krūtinės tarsi akmuo nukrito – Laura grįžo, vadinasi, dar ne viskas prarasta.

– Ačiū, kad grįžai, – tyliai tarė jis. – Atsiprašau dėl žinutės, turėjau anksčiau tam užkirsti kelią. Nemaniau, kad Upė bus tokia... nesutramdoma.

Laura nedrąsiai atsisėdo šalia, įdėmiai į jį žiūrėdama.

– Kalbėk, – ištarė ji.

Tomas atsiduso ir pradėjo kalbėti:

– Kaip jau minėjau anksčiau, Upė kažkur prieš pusę metų atėjo į mūsų komandą. Iš pradžių ji stengėsi, bent pirmąjį mėnesį tai tikrai. Tačiau po bendrų projektų ėmė man rašinėti. Iš pradžių klausė apie darbą, galvojau, na, nori suprasti darbo subtilybes ir panašiai. Bet vėliau prasidėjo žinutės ir ne darbo metu, kartkartėmis kiek per daug asmeninės. Ignoravau jas, nes tikrai nenorėjau jai pasakoti koks mano mėgstamiausias filmas. Kodėl tai turėčiau? Bet šio ryto nuotrauka... To jau per daug. Daugiau negaliu to ignoruoti, turiu apie ją pranešti Rolandui.

Laura klausėsi susiraukusi, tačiau mylimasis kalbėjo užtikrintai ir nuoširdžiai. Tomas pats savimi bjaurėjosi kalbėdamas apie Upę – kaip, po galais, jis galėjo visam tam leisti? Turėjo iškart užblokuoti merginos numerį.

– Kodėl nieko man nesakei anksčiau? – paklausė Laura, lyg mėgindama sučiupti jį už kokio nors netikro žodžio. – Jei Upė tau rašydavo, kodėl to niekad neminėjai?

Turime kalbėtis. Laura

Tomas giliai įkvėpė.

– Nenorėjau, kad nervintumeisi dėl tokio menkniekio, – atsakė jis, lyg iš anksto žinodamas, kad ši priežastis jai gali neatrodyti pakankama. – Nenorėjau to sureikšminti, ir pats nekreipiau dėmesio į Upės žinutes. Jeigu būčiau žinojęs, kad ji sugalvos siųsti nuotraukas, būčiau iškart papasakojęs direktoriui apie ją. O dabar... Laura, aš kvailys.

Laura atsiduso. Galvoje sukosi vienas klausimas, kurio nenorėjo užduoti, bet privalėjo.

– Gal jai parodei tam tikrus ženklus, ar esi laisvas? Ar pasakojai jai apie mane?

Tomas, tarsi prasikaltęs vaikas, nuleido akis, tarsi būtų susigėdęs savo veiksmų.

– Na, per vieną team building‘ą paminėjau, kad išgyvenu santykių krizę... – prisipažino jis. – Kvailys! Nereikėjo tiek gerti, bet viduje buvo taip liūdna, nes jutau, kad mūsų santykiai iš tiesų krito žemyn ir pats nesupratau kaip juos gelbėti. Dabar matau, kad pasirinkdamas išsipasakoti Upei, tikrai nebuvo pats protingiausias sprendimas. Man reikėjo su tavimi pasikalbėti, o ne ja.

Lauros veidą apgaubė liūdesys. Ji taip pat jautėsi vieniša ir nesuprasta, tačiau apie tai užsiminė nebent tik Gintarei, neišpliurpė kolegoms. Daugybę kartų norėjo apie tai pasikalbėti su Tomu, išsakyti savo nepasitenkinimą dėl darbo valandų, dėl tos tuštumos, kuri vis didėjo tarp jų, tačiau tiesiog... tylėjo. Ji pyko, nes Tomas po darbo buvo pavargęs ir nenorėjo niekur eiti. Pyko dėl tų vakarienių, kurias jis praleisdavo, nes tekdavo ilgiau likti darbe. Atrodė, lyg kiekvienas nesusikalbėjimas būtų buvęs kaip plyta, dedama ant vis dar gyvos, bet silpstančios meilės.

– Panašiai taip ir aš jaučiausi. Pykau ant tavęs, kad daug dirbi, neduodi man dėmesio, bet tik praėjusią savaitę sugebėjau prabilti, – prisipažino Laura.

Jiedu tylėjo. Tyla buvo tokia aštri, jog aiškiai girdėjo gatve važiuojančių automobilių garsus, praeivių šnabždesius. Netgi keturiais aukštais žemiau miauksinčią kaimynų katę! Atrodė, kad ši tyla juos abu supurtė, primindama apie tai, kaip jie vienas kitam svarbūs.

– Mes turime kalbėtis, – galiausiai prabilo Tomas, priėjęs arčiau Lauros. – Noriu, kad būtume atviri ir neleistume, kad tarp mūsų kažkas būtų. Esi man svarbi ir nenoriu tavęs prarasti.

Laura pritariančiai linktelėjo. Jų santykiai, nors ir griūnantys, vis dar turėjo stiprų pagrindą, vienijantį juodu. Tai – noras atgaivinti meilę, kurią vienas kitam jautė.

– Taip... mes dar galime viską atkurti, – atsakė Laura, pirmą kartą per dieną plačiai nusišypsojusi.

* * *

Po nemalonaus incidento, kurį sukėlė netikėtai atsiųsta Upės nuotrauka, likusi šeštadienio dalis praėjo sklandžiai. Po pokalbio, jiedu nusprendė vėl pakartoti filmų vakarą, todėl bendromis jėgomis išsirinko siaubo filmą. Gali būti, kad prie tokio pasirinkimo prisidėjo ir Upės žinutės. Visgi, abu dar nesijautė pakankamai gerai po kivirčo, ypač Laura, todėl troško viską kuo greičiau pamiršti. O siaubas tam padės.

Ir padėjo! Pasibaigus filmui, jiedu iškart nuėjo miegoti. Tomas ruošėsi miegoti ant sofos, užleisdamas miegamąjį Laurai, tačiau sulaukė netikėto pasiūlymo:

– Lik miegamajame, – paprašė ji ir išvydusi sužadėtinio veido išraišką, pridūrė: – Daugiau nežiūrėsiu siaubo filmų prieš miegą. Nenoriu miegoti viena.

Naktį nieko nenutiko. Visgi abu negalėjo ilgai užmigti, tačiau tylėjo, nepratardami nė žodžio. Abiejų galvose sukosi daugybė minčių, kurių nepavyko akimirksniu suvaldyti.

Užtat sekmadienio rytą, prie pusryčių stalo, Laura ištarė žodžius, kurių Tomas nesitikėjo išgirsti:

– Noriu grįžti namo.

Vaikino veidą nušvietė šypsena – tokia nuoširdi ir tikra, kokios Laura jau seniai nematė. Jis neskubėdamas padėjo kavos puodelį ir švelniai paėmė Lauros ranką.

– Džiaugiuosi tai girdėdamas, – atsakė Tomas, lėtai glostydamas jos pirštus. – Pažadu, kad nuo šiol daugiau kalbėsimės, o jei kas nors kelia įtampą... nebebus jokių nutylėjimų. Tik mes ir mūsų namai.

Laura tyliai atsiduso, jausdama, kaip grįžta ramybė, kurios ilgėjosi. Po visų abejonių ir nuoskaudų ji jautė, kad pagaliau žengia pirmą žingsnį atgal į jų bendrą gyvenimą, į jų namus, kuriuose vėl atras ramybę ir meilę.

Pokalbis. Tomas

Likusį savaitgalį su Laura jiedu praleido dviese – iškalbėdami savo jausmus. Todėl pirmadienį buvo puikios nuotaikos. Aišku, iki tol, kol pasirodė ofise. Incidentą su Upe jis būtinai praneš įmonės savininkui.

Tomas pirmadienio rytą žengė į Rolando kabinetą. Rolandas – sportiškas, prisižiūrintis, penktą dešimtį perkopęs vyras, garsėjantis ne tik savo profesionalumu, bet ir sveikatingumo filosofija. Jo pasitikėjimas savimi ir lyderystė buvo pavyzdys Tomui, todėl vaikinas buvo pasiruošęs viską pasakoti.

Vos Tomas įėjo, Rolandas pakėlė galvą ir, kaip visada, šyptelėjo.

– Kas atsitiko, Tomai? – tarsi supratęs, kad kažkas nutiko, nedaugžodžiavo.