Paskutinis šansas. Gruodžio 10 diena

Bjaurybė! Laura

Laura išgirdo kaip tyliai girgžtelėjo virtuvės durys. Sakiau Tomui, kad reikia patepti vyrius, šyptelėjo pagalvojusi ir dar tvirčiau įsisupo į patalus. Šįkart ji buvo gudri lapė – apsimetė, kad užmigo (filmo pradžia buvo įdomi, bet vėliau pabodo žiūrėti), todėl padėjo galvą ant Tomo peties ir užsimerkė. Šis greičiausiai nė nepajuto, kad Laura nemiega, o su kiekvienu įkvėpimu uodžia jo kvapą. Citrusas ir degintos medienos derinys, Lauros mėgstamiausias mylimojo aromatas. Taip kvėpuodama juo ir užmigo.

Tik naktį buvo prabudusi, Tomas kaip tik nešė iš miegamojo antklodę, kuria užklojo Laurą. Ačiū, lūpos tyliai sumurmėjo, tik nepramerkė akių, jautėsi mieguista. Užtat puikiai jautė, kad Tomas prigulė šalia, pakštelėjo į kaktą ir prigulęs šalia, užmigo.

Kaip ji buvo to pasiilgusi! To mielo rūpesčio, kai artimasis apkloja antklode, kad nesušaltum ar buvimo šalia. Kada paskutinį kartą jiedu miegojo taip meiliai prilipę prie vienas kito? Tikrai labai seniai.

Gaila, kad Tomas virtuvėje. Būtų norėjusi šalia pagulėti, padėti galvą ant krūtinės ir dar kartą įkvėpti jo kvapo. Nusišypsoti. Pasakyti myliu. Iš virtuvės sklidę garsai sufleravo, kad jis ir vėl kažką gamina. Visai kaip ir draugystės pradžioje, kuomet šeštadienio rytais ji kietai miegodavo, kol Tomas sukiodavosi virtuvėje. Tyliai pabelsdavo į duris, ji pramerkdavo akis ir kaskart apsidžiaugdavo išvydusi Tomą su pusryčių padėklu.

Kur dingo tie geri laikai? Laura tarsi žinojo, ką kaltinti, netgi turėjo pasiūlymą kaip viską susigrąžinti, bet...

Suskambėjo Tomo mobilusis. Ekrane užsižiebė gauta žinutė. Kas jam galėtų rašyti tokiu metu? Virtuvėje garsai netilo, Tomas negirdėjo, kas vyksta svetainėje. Laurai buvo smalsu pamatyti kas jam parašė tokiu metu.

Labas

Vienas žodis, o šalia jo – apsinuoginusios merginos asmenukė. Aiškiai matėsi, kad nuotrauka daryta tualete, greičiausiai baro ar naktinio klubo, siena buvo išpaišyta, o apšvietimas kiek prigesęs. Laura dar bandė įžvelgti kaltininkės veidą, o priartinusi nuotrauką, pamatė pažįstamą veidą.

– Bjaurybė!

Mėšlas! Tomas

Tomas virtuvėje ramiai ruošė pusryčius – dėliojo sumuštinius, norėdamas pradžiuginti Laurą. Juk kaip seniai ją lepino! Dėl to buvo kaltas darbas, netgi šeštadienio rytus jis paskirdavo reikalams ir taip iki vidurdienio pradirbdavo, kartais net ilgiau. Bet nuo šiandien viskas bus kitaip – šeštadieniai priklausys Laurai. Na ir kas, kad darbų iki kaklo, juk vadovas jis ir kai kuriuos darbus gali perduoti pavaldiniams atlikti. Be to, dabar daug svarbiau susigrąžinti Laurą.

Sumuštiniai paruošti, teliko užkaisti kavą. Sieninis laikrodis rodė devintą ryto, gali būti, kad Laura bus atsikėlusi. Jei ne, dar palauks jos, gal net ir įsijungs darbinį kompiuterį, bet tik trumpam.

Tyliai pravėręs duris, pastebėjo tuščią sofą. Ant stalo – jo mobilusis su šviečiančiu ekranu. Kur Laura, kūną nutvilkė šaltis, nes visgi nujautė kas galėjo nutikti.

O paėmęs telefoną į rankas, pamatė tai, kas dar labiau jį supykdė. Mėšlas, mėšlas, mėšlas! Upe, kas tau užėjo!

Upė į komandą įsiliejo vos prieš pusmetį. Tomas nesuprato kodėl Upė tiek daug dėmesio skiria jam. Pirmuosius mėnesius jiedu išvis nesikalbėjo ir tik po bandomojo laikotarpio teko daugiau kartu dirbti. Jis buvo dalykiškas, atsakinėjo aiškiai, nesileido į asmenines detales. Bet vieno vakaro metu, kuomet komanda buvo susitikusi bare pavakaroti, viskas tik dar labiau pablogėjo. Gali būti, kad dėl to bus kaltas ir Tomas, tąkart išėjęs parūkyti. Upė prisijungė, paprašė uždegti cigaretę. Tuomet net ir pokalbis su ja buvo įdomus, bet turbūt taip pasirodė tik dėl išgertų trijų bokalų alaus. Tada ji ir smogė:

– Tai kaip ten sekasi santykiai su sužadėtine?

Tada buvo blogai. Prislėgtas Tomas prasitarė, kad su Laura santykiai kiek pakrikę, lyg tyčia tąkart jiedu buvo susipykę. Tačiau tai nebuvo ženklas, jog jis laisvas ar atviras flirtui. Tomas nemėgo flirtuoti, dar prieš santykius su Laura jam ne itin sekėsi prakalbinti moteris.

Po tos nakties Upė pradėjo dar daugiau lįsti prie Tomo. Tą pastebėjo ir kolegos, kai kurie iš jų net ėmė Tomą traukti per dantį. Žinoma, jam tai nepatiko, ypač kaip vadovui, kuriuo pavaldiniai turėtų pasitikėti, o ne žiūrėti kaip į nesusivaldantį patiną.

Galiausiai Tomas sulaukė pirmųjų žinučių. Ištrynė. Gavo dar. Netgi įspėjo Upę, kad jeigu tai pasikartos, jos lauks dideli nemalonumai. Tačiau išgirdusi jo žodžius ši tik nusijuokė:

– Nejau išties nemalonu, jog gauni iš manęs žinutes? Aš juk nieko blogo nerašau!

Ji buvo teisi – žinutėse Upė klausdavo Tomo, kaip praėjo jo diena, ką valgė pietums. Porąkart teiravosi, ar neišsiskyrė su sužadėtine. Reikėjo anksčiau apie ją pranešti Rolandui. Saugodamas savo, kaip vadovo, gerą vardą, nenorėjo įmonės direktoriui Rolandui pranešti, kad prie jo lenda viena iš pavaldinių. Nusprendė, kad kentės, ypač kai ir pats pareigose buvo neilgą laiką.

Dabar, laikydamas telefoną rankose, Tomas pajuto, kad laikas apie pasikalbėti apie Upę su Rolandu.

Bet, pirmiausia, reikia įtikinti Laurą, kad gauta žinutė yra nesusipratimas.

Netikiu. Laura

Kokia ji kvaila… Tomas ją išdavė, o ši to nesuprato.

Manė, kad dirba, dėl to ilgai užtrunka ofise. Dabar net aišku pasidarė, kodėl dirbdavo ir šeštadieniais. Juk darbo dienomis nespėdavo atlikti darbų, nes dulkino Upę!

Tomas buvo minėjęs apie naują kolegę, kuri jį erzina. Netgi rodė nuotrauką, komentuodamas jos išvaizdą.

– Tu pažiūrėk, kaip toks plastiko gabalas gali kažką pas mus nuveikti, a? Niekada nebuvau tas, kuris kritikuoja moters išvaizdą, tačiau matant jos darbą, aš abejoju, ar ji apskritai kažką sugeba padaryti teisingai.

– Kodėl ji dirba pas jus? Atleisk.

– Nėra taip lengva, – sunkiai atsiduso jis. – Bet pasistengsiu.

Štai kaip jis stengiasi – dulkindamas ją!

Laura negalėjo patikėti, kad ją taip lengvai vedžiojo aplink nosį. Ir kaip ji nieko nepastebėjo? Sūrios ašaros riedojo skruostais jai važiuojant troleibusu iš Tomo namų. Daugiau ji ten nebegrįš.

– Gintare, – vos tik pravėrusi draugės namų duris, garsiai ištarė, – jis šūdžius, menkysta, tikras kiaulė!

– Kas menkysta ir kiaulė?

– Tomas! Ir dar jis šūdžius.

Gintarė sėdėjo virtuvėje ir gėrė kavą.

– Kas negerai? – net kiek pyktelėjus paklausė.

– Tomas mane išdavė, ką tik sužinojau.

– Tavo Tomas?

– Jau nebe mano, o Upės...

– Tomas tave vos suviliojo, tad nelabai tikiu, kad bus į kitą mergą įsižiūrėjęs.

– Gintare!

Ši sunkiai atsiduso. Nejau ir Gintarė jo pusėje?

– Pameni, kai tu pakeitei darbą, pirmuosius mėnesius jis tave kasryt vežiojo į darbą į kitą miesto dalį? Ar tada, kai susirgai, visą dieną sėdėjo šalia ir rūpinosi, kol pasijutai geriau? Tavo Tomas yra tas, kuris galėtų verstis per galvą, kad tik tave palaikytų, Laura. Man sunku įsivaizduoti, kad jis galėtų būti neištikimas, – kalbėjo Gintarė, atsargiai stebėdama Lauros reakciją.

Laura tyliai atsiduso, jautė sumišimą ir skausmą širdy. Taip, tai buvo, tačiau anksčiau, o ne dabar!

– Gintare...

– Ką tu dar galvoji, – draugė neatlyžo, – tavo Tomas nebus užmezgęs romano su ta, ant kurios taip pyko. Juk pati pasakojai, kaip jis aptarinėjo jos išvaizdą.

– Bet, Gintare, ta nuotrauka! Jis taip ilgai užsilikdavo darbe, ir ta žinutė... Labas... Kodėl ji su juo sveikinasi? Ką jiedu rezga?