Paskutinis šansas. Gruodžio 1 diena

Bemiegė naktis. Laura

Laura apsivertė ant kito šono. Sunkiai begalėjo užmigti ypač kai už lango siautėjo lietus. Negana to, namuose nebuvo ir Tomo. Nuo pat ryto nematė jo, kai paskubomis šoktelėjo iš lovos ir sausai šūktelėjęs „Po velniais, vėluoju!“ išskubėjo pro duris. Laura suprato, kad pirmieji metai darbe, tapus vadovu, nėra patys lengviausi ir ji turėtų tai suprasti, tačiau buvo per sunku. Ji pasiilgo Tomo.

Ypač jų susitikimų namuose. Po darbų, susėdus prie vakarienės stalo, abu dalindavosi kaip praėjo jų diena, ko naujo išmoko. Jų pokalbiai galėdavo tęstis iki paryčių! Žinoma, be darbo reikalų jie turėjo daugybę temų pokalbiams, nuo politikos aktualijų iki filosofinių pasvarstymų apie gyvenimo prasmę.

– Aišku, kad mylėti vienas kitą ir būti šalia iki kol mirtis išskirs! – kaskart šūktelėdavo Tomas, temai pasisukus apie prasmę.

Kur tu esi, Tomai. Laura nerimavo. O ir vaizdelis už lango irgi buvo nekoks. Nors ir naktis, tačiau nežinia iš kur dangų ėmė raižyti žaibai, kartkartėmis nudažydami naktį baltai. Laurai nepatiko toks oras, tą labai gerai žinojo Tomas. Tačiau jo nebuvo ir Laura nė nenumanė kur bastosi mylimasis. Nejau darbe dar vienas komandos vakarėlis? O gal kolegos gimtadienis? Nepaisant to, Tomas privalėjo parašyti Laurai. Brūkštelti trumpąją žinutę tikrai neatima daug laiko. Ypač nerimaujančiai sužadėtinei.

Laura išlipo iš lovos ir įsisupusi į chalatą, nuėjo į svetainę. Nesimiega, tad pažiūrės televiziją. Ir palauks Tomo.

Ups. Tomas

Tomas stengėsi kuo tyliau atidaryti duris. Buvo septinta ryto. Nujautė, kad Laura atsikėlusi, galbūt net ir spėjusi papusryčiauti. O gal dar miega? Vargu, jo sužadėtinė net ir sekmadienį keliasi šeštą, be žadintuvo. Jis, pelėda, iš lovos laisvą dieną išsiverčia vos dešimtą.

Prisėdo ant pufo. Uch, kiek per daug atsipalaidavo su kolegomis, galva nemaloniai sukosi. Bet Tomas susikaupė paskutines jėgas ir nusimovė batus, net sugebėjo tvarkingai juos padėti į batų dėžę. Laurą erzina, kai šis sugrįžęs pamiršta tvarkingai padėti batus. Šiandieną nenori veltis į komfliktą su mylimąja.

Pastaraisiais mėnesiais jiedu daug pykosi. Barniai prasidėdavo pačiu netikėčiausiu metu. Pavyzdžiui, Laura supyks dėl neišneštų šiukšlių maišų. Arba, dėl nešvarios lėkštės kriauklėje. Taip, Tomas supranta, kad pykčių galima išvengti jeigu būtų bent kiek atidesnis ir padėtų namų ruošoje. Tačiau ir Laura galėtų būti bent kiek atlaidesnė. Jis dirba, šiuo metu kaip niekad daug ir jam trūksta palaikymo. Be to, vaikinas nori, kad vestuvės būtų įspūdingos, dar reikia sutaupyti ir pradiniam būsto įnašui, o kur dar povestuvinė kelionė į egzotišką šalį...

– Labas, – iš tarpdurio pasisveikina Laura.

Iš nuostabos Tomas krūpteli.

– Na ir išgąsdinai, – susiėmęs už krūtinės pakomentavo. – Taip netikėtai atsiradai, maniau, dar miegosi.

– Juk žinai, kad be tavęs sunkiai užmiegu.

Tomas atsiduso. Kartais jam atrodydavo, kad Laura į jį per daug įsikibusi. Tai ji nori kartu su juo eiti į spektaklius, apsipirktinėti, miegoti po viena antklode. Jis nesuprasdavo tokio poreikio būti šalia visą laiką, ypač kai pats svajodavo ramiai pažiūrėti sporto rungtynes ar pabėgioti. Laura trokšdavo kartu daryti viską, nors pačiai ne itin tai patikdavo. Aišku, nepasitenkinimą ji slėpdavo po ironiška šypsena arba pasiūlydama veikti kažką kitką.

– Dabar jau galėsi miegoti, grįžau, – nesusilaikė pakomentavęs.

Laura susiraukė.

– Ačiū, kad grįžai.

– Gera grįžti į šiltus namus, – Tomas negalėjo sustoti.

– Šildžiau, nes žinojau, kad grįši sušalęs.

– Visgi priešingai, grįžau įkaitęs.

Laura išpūtė kietai sučiauptas lūpas ir apsisukusi nuskubėjo į miegamąjį. Durys trinktelėjo taip garsiai, kad sudrebėjo koridoriaus siena.

– Blemba, Tomai, ar reikėjo tau taip kalbėti? – tyliai po nosimi burbtelėjo Tomas.

Dingo meilė? Laura

Kodėl tu su Tomu? Laura nežinojo kaip atsakyti į šį klausimą. Mylėjo tą šmikį, tikrai, tačiau pastaruoju metu ėmė abejoti, ar tai, ką jam jaučia, iš tiesų yra meilė. Galbūt tai prisirišimas? Bijo palikti, ieškoti naujo partnerio, nes tai reikštų daugybę pasimatymų su netinkamais kandidatais iki kol ji rastų tą vienintelį? Šiurpsta oda pagalvojus apie deitinimą kai tau be pusmečio trisdešimt. Užtenka pasiklausyti geriausios draugės Gintarės pasakojimų apie pasimatymus su vienišais vyrais.

– Arba vedę, arba išskyrę, – liūdnai pareiškė draugė vieną popietę susitikus kavos Senamiestyje. – Ir tokie mėmės! Paklausia, kada galėtume susitikti, susitinkam, bet galiausiai man tenka galvoti ką mums veikti!

Laura nenori skirtis su Tomu. Bet gyventi su vyru, iš kurio nejaučia jokios pagarbos, irgi nesinori. Anksčiau, dar santykių pradžioje, viskas buvo kitaip. Abu negalėjo vienas kito paleisti į glėbio, o jei tekdavo išsiskirti, susirašydavo žinutėmis. O dabar net ir to nėra, Tomas nė nepasakojo Laurai kur vakar buvo, net nesugebėjo ištarti ATSIPRAŠAU, JOG DINGAU NEPRANEŠĘS. O ši jaudinosi.

Ar Tomui ji bent reikalinga? Laura neprisiminė kada paskutinįkart jo lūpos lietė jos kūną. Apie kitus kūniškus malonumus ji galėjo tik pasvajoti. Laura nenorėjo galvoti, kad laikas galėjo nužudyti jų santykius. Na ir kas, kad jiedu prieš trejus metus susižadėjo, pradraugavę lygiai trejus metus… Nejau rašytojas, kad ir koks bebūtų jo vardas, nemelavo teigdamas, kad meilė trunka trejus metus?

Mergina susigūžė. Ji nenorėjo skirtis, tačiau nenorėjo, kad santykiai ir toliau tęstųsi.

Labai nepatogi sofa. Tomas

Jeigu būtų nepaklausęs kolegų, Tomui dabar nereikėtų gulėti ant nepatogios lovos. Visgi teisybę sake Laura, kad sofa siaubingai nepatogi, o ištiestos kojos čia vos telpa.

Nereikėjo klausytis kolegų. Tačiau Tomas jų viršininkas, dar labai šviežias ir nori būti fainu vadovu. Priešingai nei Valdas, jo buvęs vadovas, užsispyręs ir labai nesukalbamas vyras. Tomas nori būti kitoks, ypač nori, kad komandoje visi jaustųsi saugūs ir laimingi. Juk jei pavaldiniai stropiai dirbs, įmonės savininkas Rolandas pažadėjo, kad už gerą darbą bus jam atsilyginta. O pinigų jam reikėjo, ypač vestuvėms. Laura nori šventės planavimą pavesti koordinatorei, minėjo jos vardą, bet Tomas pamiršo. Galbūt ir dėl to, kad pokalbis vyko prieš pusantrų metų. Tačiau vestuvės bus, ir labai didelės. Tomas nori pakviesti visus gimines, pusbrolius. Net kolegoms išsiųstų pakvietimus. Tomas pasirengęs už vestuves sumokėti tiek, kiek reikės.

Atsidarė miegamojo durys. Tomas girdėjo žingsnius, vedančius į vonios kambarį. Išsimiegosiu ant tikros lovos, staigiai atsistojo, bet pajutęs, kad sunkiai nulaiko galvą, vėl prisėdo ant tos pačios nepatogios sofos.

Jis išsimiegos čia. Ir kai pasijus geriau, pasikalbės su Laura. Atsiprašys, kad nepranešė, jog grįš vėliau. Ir pasiūlys paskambinti vestuvių koordinatorei, juk dabar jis uždirba daug ir jiedu galės surengti svajonių šventę.

Reikia pagalvoti. Laura

Laura pažvelgė į savo atspindį veidrodyje. Paburkusių paakių nesugebėjo paslėpti makiažas. Lūpų kampučiai nukritę žemyn, o žandai padribę.

– Atrodai šūdinai, Laura.

Ji sunkiai atsiduso. Parašė Gintarei, susitarė susitikti centre kavos puodeliui. Prieš tai ji pasivaikščios parke, nori dar kartą apsvarstyti, ar priimtas sprendimas yra teisingas. Ji supranta, kad bus sunku, ypač kai butas nuomuojamas, tačiau iš dalies jaučiasi dėkinga, kad jų nesieja banko sąskaita ar vaikai. Vat tuomet būtų sunkiau viską palikti. Dabar tik teks nuspręsti, ar pasilikti sužadėtuvių žiedą, ar atiduoti Tomui. Laurai reikia pagalvoti.